Saulei paraudus toli horizonte (gal kur Panamoje?) ir nusileidus nakties užuolaidai, Kaune man nejauku: visur užsiėmę žmonės tarnybiniu ar (kur kas liūdnesnis pasirinkimas) viešuoju (dažnai nešildomu) transportu skuba į šiltuosius kraštus, meiliai vadinamus „namais“, tuštėja ir niaukiasi parduotuvių vitrinos, su triukšmu žemyn darda tvirtas apsauginių žaliuzių metalas.

Pamažu sužimba skaidri elektros lemputė ir įsižiebia žibintai (kelios kartos prisimena naujų šviestuvų Laisvės alėjoje istorijos vingius), bailiai kampus trina kažkur pamestas šuo. Tereikia niekingų kelių valandų, kad kaipmat pasijustum it žiurkė, skęstančiame milžiniško dydžio laive. Miesto širdyje.

Istorija pasakoja, jog kiekvieno save gerbiančio miesto centre turėtų būti senamiestis. Žavintis savo dvasia, žmogaus menkumo, drugio dienos trumpumo gyvenimu, šimtmečių ir net tūkstantmečių akivaizdoje. Senamiestis, apgaubiantis save niūriųjų bei šviesiųjų amžių aura, nuolankiai metų metus laukiančioje pripažinimo, pastebėjimo, aiktelėjimo, fotoaparato blykstės. Aura, slypinti kiekvienoje savo sienos plytoje ir kiekviename savo gatvės grindinio akmenyje.

Laikinojoje sostinėje viso to stinga. Pasakiškai žavi Lietuvos gulbė, rotušė, įsitaisiusi gražiausioje miesto vietoje, laukia pripažinimo. Kada ne kada pasitenkindama vestuvininkų šurmuliu vidurdienį ar migreniniu, realybės šou „talentų“, koncertu.

Dažniau rotušė palydima apgirtusiais žvilgsniais, pro tamsintą vokiško sedano stiklą, dengiamą tirštu kontrabandinių cigarečių rūko. Retkarčiais aplankoma netyčia užklydusio valkatos, vienoje rankoje laikančio čežantį prekybos centrų milžino maišelį, kitoje – sielą šildančio spirituoto gėrimo butelį. Bet visgi dažniausiai naktį baltasparnė paliekama pati sau.

Miesto širdis, senamiestis, mūsų laikinojoje sostinėje yra visiškas našlaitis. Miesto centras jau senokai pasislinko Naujamiesčio ir Laisvės alėjos link, o prieš metus atidarius iki šiol didžiausią „kultūros centrą“ Karaliaus Mindaugo prospekte, kur kasdien godžiai sotinamas apsipirkinėjimo alkis, miesto centras dar labiau pasislinko, giliai nuliūdindamas ne tik našlaitę miesto rotušę, senamiestį, bet ir Laisvės alėją.

Vos nusileidus nakties užuolaidai, Kaune aš neturiu kur nueiti. Aimanuojantis miesto centras drasko širdį, o svajingoji Laisvės alėja verčia krūpčioti miestietį, matantį tuščią alėjos vitriną. Vitriną po vitrinos. Ir širdį perveria gėla, kad senamiesčio liūdesys skverbiasi gylyn į miestą. Liūdesys, užvaldantis žmonių protus ir jausmus, kuomet visa, ką miesto širdyje sutinki, yra paprastai tik kareiviams būdingu kirpimu bei nuteistiesiems įprastu žargonu apsitaisiusių jaunuolių grupeles, nedroviai leidžiančių visiems garsiai ir aiškiai įsitikinti rusų kalbos vaizdingumu.

Ar kai vienintelė vieta naktį miesto širdyje pavalgyti yra turkiškos virtuvės viršūnėje stabiliai įsitaisęs valgis, tiesiai paduodamas iš čia buvusio spaudos kiosko ir romantiškai visų vadinamas „kebabu“, prie kurio nutįsta išalkusių jaunuolių eilė. Rusų kalbos vaizdingumą verta paminėti darsyk.

Vos tik saulė nusileidžia žemiau Kauno katedros bokšto, aš mieste neturiu kur nueiti. Nes miestas, kuriame gyvenu ir kurio dalimi aš esu, visiškai neturi to, ką privalo turėti kiekvienas save gerbiantis miestas – naktinio gyvenimo bei pagarbos savo istorijai. Todėl vos tik nusileidus nakties užuolaidai, aš einu pasivaikščioti po Laisvės alėją senamiesčio link.

Įvykus stebuklui ir nesusidūrus su absoliučia, vėžiu sergančios demokratijos, laisve apsidovanojusiais jaunuoliais, aš žvelgiu į vienišą Kauno gulbę, rotušę, ir šiltai jai šypsau. Ši gulbė dar neprarado vilties, per daug ji matė, kad nusiviltų dėl to, kad degradavo gražiausios miesto vietos.


Publikuota: 2008 09 28 / 12:07 /
http://www.lrt.lt/news.php?strid=2838146&id=4889492