Klausytis idiotiškų teorijų nėra labai malonu. Dažnai jos kelia juoką, bet kai šios nesąmonės kartojamos vėl ir vėl, nuo jų ima pykinti. „Mes turime bendrą tikslą. Ir jūs, ir mes veikiame prieš sistemą. Kam mums rietis tarpusavyje?“ Suima juokas, kai tokie ultradešiniųjų samprotavimai nuskamba pirmą kartą, bet kai šią idėją ima kartoti iš pažiūros visai nekvaili žmonės – tai darosi panašu į marazmą.

Šiuo tekstu noriu parodyti ant pirštų, kodėl panašūs svarstymai neturi jokio realaus pagrindo. Jame nebus jokių teorijų, tik apibendrinimai.

Konfliktas tarp nacionalizmo / fašizmo / rasizmo (pasirinkite kurį norite) ir anarchizmo yra iš esmės konfliktas tarp noro dominuoti ir brolybės siekio.

Anarchizmo idėjas sąlyginai galima įsivaizduoti kaip horizontalią plokštumą – visų žmonių lygybę, nepriklausomai nuo jų odos spalvos, gimimo vietos, socialinės padėties bei kitų faktorių. Anarchistai kovoja prieš visas diskriminacijos formas, prieš visus engimo metodus, prieš bet kokį dominavimą. Jiems nepriimtini jokie nelygiateisiai santykiai, kai vienas žmogus primeta savo valią kitam ir tokiu būdu apriboja jo laisvę.

Dažnai manoma, kad didžiausia anarchistų priešininkė yra valstybė, tačiau ji iš tikrųjų yra tik viena iš daugybės valdžios apraiškų. Valstybinės valdžios ir piliečio santykiai yra lygiai tokie patys, kaip viršininko ir pavaldinio santykiai bet kurioje įmonėje ar mokytojo ir mokinio santykiai, grįsti principu „mokytojas visada teisus“. Anarchizmo požiūriu, kalbėti apie laisvę negalima tol, kol egzistuoja hierarchija paremta valdžia, kol vieni naudojasi teisę įsakinėti „daryk taip, kaip pasakysiu“, o kiti turi paklusti.

Tuo tarpu nacionalizmas / fašizmas / rasizmas yra paremtas vienų žmonių pranašumu kitų žmonių atžvilgiu. Baltaodžiai žmonės pranašesni už kitokios odos spalvos žmones, „mūsų“ tautybės žmonės pranašesni už kitataučius, mūsų kieme esanti smėlio dėžė pranašesnė už tą, kuri įrengta kaimyniniame kieme, ir pan. Mes patys geriausi, patys protingiausi, patys dievobaimingiausi, nes mums teko laimė gimti „reikiamoje“ vietoje.

Tokiomis idėjomis grįsti žmonių santykiai visada bus ne horizontalūs, o vertikalūs. Vieni bus „balti žmonės“, kiti – „ne visai žmonės“, vieni bus senbuviai, kiti – atvykėliai, vienas bus įsakymus duodantis „fiureris“, kitas – įsakymus vykdantis jo padlaižys. Tauta ir rasė aukščiau už viską. Viskas tautos, o ne žmogaus labui. Ir, žinoma, širma su užrašu „Meilė Tėvynei“.

Anarchizmas teigia: „Žmonės nėra vienodi, jie nėra pagaminti konvejeriniu būdu, tačiau jie turi turėti lygias teises ir galimybes. Kiekvienas iš mūsų yra unikali asmenybė. O nacionalizmas šį klausimą sprendžia pagal žmonių gimimo vietą arba pagal partijos nurodymus. Argi šis skirtumas nėra principinis?

Tad į ultradešiniųjų teiginį „Ir jūs, ir mes veikiame prieš sistemą“ galima atsakyti tik tokiais žodžiais: „Teisinga tik pirmoji šio teiginio pusė. Jūs ne prieš sistemą, nes jūs esate sistemos dalis, todėl mes visada veiksime prieš jus.“

http://www.anarchija.lt/index.php/politika/19719-ar-anarchistai-ir-nacionalistai-gali-kartu-veikti-prie-sistema.html