Vladas Terleckas (www.slaptai.lt)>
Susidaro įspūdis, kad kai kurie istorikai ieško vien Lietuvos atsilikimo, juo mėgaujasi, bet neieško to atsilikimo priežasčių. E.Gudavičius aksiomatiškai deklaruoja, kad Lietuva buvo labiausiai atsilikęs Vakarų civilizacijos užkampis, Europos geopolitinio pakraščio pakraštys.
XIV a. pabaigos – XVI a. pradžios Lietuvos ūkį E.Gudavičius mato tokį: “ gamybiniu potencialu smarkiai atsilikta net nuo artimiausių Vidurio Europos šalių: viską lėmė žemdirbystė, kurioje dar nevyravo taisyklingas trilaukis” (1, p. 373). Šiai tezei galima pateikti antitezę – H.Samsonovičiaus teiginį, kad “ Lietuvos prekybos balansas buvo geresnis nei Lenkijos ar Ordino” (23, p. 84). Tai reiškia, kad geresnį balansą nulėmė geresnė Lietuvos ūkio padėtis. Tokia šių reiškinių koreliacija.
Nežinau, kas galėtų patikėti, jog kalbamais laikais Lenkijoje ne viską lėmė žemdirbystė. Jau minėta, kad kiti specialistai trilaukio susidarymą Lietuvoje datuoja daug ankstyvesniais amžiais. Pridursiu P.Dundulienės išvadą apie šios žemdirbystės sistemos vyravimą iki Valakų reformos (61, p. 34). Z.Kiaupa ir kiti Lietuvos metalurgų ir kalvių gaminius laiko prilygusiais lenkų, rytų slavų meistrų dirbiniams (15, p. 41). S.Rouvelas nurodo, kad trijų Gedimino dukrų kraičiai prilygo visos Lenkijos pajamoms (37, p. 82)! Tikriausiai jie iš dangaus nenukrito. Be to, labai įdomu, kaip neekonomistui pavyko apskaičiuoti tų laikų Lietuvos ir jos kaimynų gamybinius potencialus – tokie skaičiavimai verti Nobelio premijos.
E.Gudavičius kažkodėl ignoruoja ir lietuviškų dalgių, pjautuvų radinius Latvijos, Gudijos, Rusios žemėse (19, p. 235,239), Danijoje aptiktus lietuviškus žalvarinius kirvius, sidabro papuošalus (57, p. 5). Iš to matyti, kad Lietuva pardavinėjo ne tik kailius, vašką, bet ir žemdirbystės bei amatų gaminius. E.Gudavičius išaiškino įdomų faktą, o būtent: “Lietuvių žodžiui “lašiniai” XIV a. pabaigos lenkų karaliaus dvaro sąskaitose nebuvo rasta lotyniško atitikmens “(1,p. 84). Ar tai nėra šio gaminio eksporto paliudijimas?
Kita vertus, E.Gudavičius nenuoseklus, nes deklaruoja, kad XIV a. Lietuvos karinis potencialas augo maždaug vienodai su Vokiečių ordino kariniu potencialu; kad amatai aprūpino visuomeninės gamybos, karinius ir elito poreikius (1, p.83, 85). Nežinai, kuriuo E.Gudavičium tikėti. Jis užkrėtė mada kalbėti apie plėšikaujančias lietuvių kariaunas (maždaug iki XIII a. vidurio). Gal nedaug kas ginčys baltų plėšikavimo faktą. Bet mokslinis objektyvumas reikalautų pasakyti bent du dalykus. Pirma, tais laikais visoje Europoje organizuotas plėšikavimas buvo svarbus ekonomikos elementas. Antra, tuomet plėšikavimas nelaikytas nedoru darbu. Sėkmingas plėšikas laikytas galingu ir garbingu žmogum (63, p. 30). Ne visai beprasmiška klausti – gal baltai plėšikauti išmoko ne iš ko nors kito, o iš juos siaubusių vikingų, rusėnų, vokiečių? Medžiagos teigiamam atsakymui istoriniai šaltiniai duoda daugiau negu reikia. Skaitydamas kronikose aprašytus plėšimus, įsitikinsi, jog dažnesni kryžiuočių iš Lietuvos išsigabenti “dideli”, “labai dideli”, “neapsakomai dideli” grobiai, o ne priešingai (64). Šmaikščiais V.Pašutos žodžiais tariant, grobė ne javus ir ropes, o brangias vertybes, kuriomis nenumalšinsi alkio (12, p. 273). Vakariečiui Vygandui Marburgiečiui Lietuva neatrodė nuskurdusi šalis: “ kraštas buvo turtingas” (47, p. 89).
Gal E.Gudavičius turi kitokios informacijos? Būtų gerai, kad pasidalytų ja su skaitytojais, juos įtikintų (o ne vien deklaruotų), jog “ Lietuva buvo labiausiai nuo kultūros centrų nutolęs ir atsilikęs užkampis” (1, p.469). Toks vertinimas adresuotas ką tik apsikrikštijusiai Lietuvai, tarp eilučių skelbiant jos atsilikimą net nuo estų, latvių, prūsų, suomių. Apie jų ūkio lygį tesprendžia skaitytojai pagal anksčiau pateiktas žinias. Tik papildomai tebus prisimenamas prūsų likimas ir kas naudojosi E.Gudavičiaus aukštinamais Vakarų civilizacijos vaisiais, atneštais vokiečių. Kitaip negu E.Gudavičius baltų likimą vertino žymusis vokiečių rašytojas J.Herderis: “Tautų prie Baltijos jūros likimas įrašo liūdną žmonijos istorijos lapą. Žmonija šiurpsta nuo kraujo, kuris čia buvo pralietas , kol senieji prūsai buvo beveik išnaikinti, o kuršiai ir latviai pateko į vergiją “(65, p. 65). Užkariautojai uždraudė prūsams rinkti gintarą, jo “vagims” buvo pastatytos kartuvės (65, p. 63). XIII a. per 30 metų Livonijos ordinas rekvizavo iš vietos gyventojų apie 9 tonas sidabro (66, p. 31), uždraudė jiems verstis prekyba. Kitas vokietis B.Martinis pripažino, kad “ Vokiečių ordino įvykdytas Prūsijos užkariavimas nereiškė aukštesnės ūkio kultūros” ir kad “ užkariautojų kardas sunaikino materialinę gerovę labiau, negu kryžius galėjo atstatyti” (67, p.76). Žinoma, užkariautojai, apiplėšdami vietos gyventojus, susikūrė materialinę gerovę, jai tarnavusią ūkinę infrastruktūrą. Derėtų nepamiršti, kad po estų ir latvių nukariavimo keletą amžių jų žemės sąlygiškai nebuvo siaubiamos priešų, todėl susidarė palanki dirva ūkinei ir kultūrinei veiklai. Pacituotus E.Gudavičiaus žodžius apskritai negaliu vertinti kitaip, kaip užkariavimų ir kapituliavimo apologetikos. Galiausiai, ar moksliška lyginti nepalyginamus dalykus (tik apsikrikštijusią Lietuvą su krikščionimis “senbuviais”) ir iš to daryti apibendrinimus? Bent man tai panašu į kūdikio ir jaunuolio lyginimą. Pagoniškoji ir Vakarų kultūros – skirtingi, nepalyginami reiškiniai.
Visą tekstą rasite portale www.slaptai.lt>
