Draudžiamų sričių demokratinėje visuomenėje negali egzistuoti. Demokratiniais principais besivadovaujanti valstybė negali turėti tabu. Čia svarbi tik viena aplinkybė: kaip ir kokiais tikslais skandalingoji tema gvildenama? Jei žmoguje trokštama pažadinti negatyvius jausmus, agresiją, žiaurumą, - tokį tekstą derėtų smerkti. Bet jei straipsnio ar knygos autorius siekia kilnių tikslų, pavyzdžiui, demaskuoja nusikalstamą politikų, pareigūnų veiklą, skatina šlykštėtis net ir žmogžudžiui įvykdoma mirties bausme, ragina bet kokiu atveju nenusižengti sąžinei, garbei ir padorumui, - tokius tekstus privalu ne tik skaityti, bet ir viešai analizuoti.
Olego Alkajevo knyga “Rastrelnaja komanda” priskirtina būtent rašiniams, kurių nepavadinsi nei amoraliais, nei antidemokratiškais. Olegas Alkajevas keletą dešimtmečių dirbo Baltarusijos vidaus reikalų ministerijoje. Beje, jis buvo ne eilinis milicininkas. Du dešimtmečius jis priklausė itin slaptam Baltarusijos VRM padaliniui, kuris sušaudydavo oficialiai mirties nusteistus Baltarusijos kalinius (Baltarusijoje iki šiol nepanaikinta mirties bausmė už itin sunkius nusikaltimus). O paskutiniuosius penkerius metus O.Alkajevas net vadovavo grupei VRM pareigūnų, kurie Baltarusijoje sušaudydavo myriop pasmerktus žmogžudžius, prievartautojus, recidyvistus.
Buvęs aukšto rango Baltarusijos VRM karininkas prisipažįsta, jog per laikotarpį, kai jis vadovavo specialiai mirties bausmę vykdančiai komandai, buvo sušaudyti 134 kaliniai. Tik keturi iš jų suvokdami, jog netrukus mirs, sugebėjo neprarasti savitvardos. Visi kiti – suglebdavo, pasimesdavo. Nesipriešindavo, nebandydavo pabėgti, neklykdavo. Tiesiog suglebdavo “kaip drebučiai”. Atrodydavo, jog jie netekę sveiko proto ir nesuvokdavo, kur juos veda. O.Alkajevas taip pat pastebi, jog būtent tie keturi vyrai, kurie nepasimetė mirties akivaizdoje, jo žiniomis, buvo giliai tikintys Dievą. Todėl jis manąs, jog religija žmogui suteikia galių, kurios net ekstremaliomis sąlygomis padeda neprarasti savigarbos.
O. Alkajevo knygoje “Rastrelnaja komanda” esama itin daug dėmesio patraukusios informacijos. Pavyzdžiui, O.Alkajevo knygoje “Rastrelnaja komanda” pažymima, jog Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka niekad nemėgo dalinti malonių. Pasirodo, Baltarusijos vadovas vos keliems mirties bausme nuteistiems kaliniams yra suteikęs prezidentinę malonę - išgelbėjęs nuo sušaudymo. Visiems kitiems malonės prašymas nebuvo patenkintas. Įdomu ir tai, kad komandoje, kuri šaudė mirties bausme nuteistus kalinius, nebuvo nė vieno pareigūno, kuris mėgavosi savo darbu ir į mirties bausmės vykdymo procedūrą eidavo tarsi į šventę.
Visą straipsnį rasite visuomenės aktualijų portale www.slaptai.lt>
