Penktadienis, 12/18/2009 09:19
Neužilgo minėsime 20-ąsias Kovo 11-osios metines.
...........................................................................
Arvydas Kšanavičius. Kelią į Lietuvos nepriklausomybę pradėjo tiesti rezistencinis Kaunas
Neužilgo minėsime 20-ąsias Kovo 11-osios metines.
Kaunas šiame nacionaliniame išsivadavimo judėjime suvaidino ypatingą, galima sakyti, unikalų vaidmenį. Nieko nuostabaus - tuo metu tai buvo lietuviškiausias miestas, buvusi laikinoji sostinė, maištadarių ir politinio pasipriešinimo totalitariniam režimui citadelė.
Prisiminkime 1941 metų birželio sukilimą, aktyvų pasipriešinimą antrajai sovietinei okupacijai. Kaunas nuo 1944 metų rudens iki 1946 metų pradžios tapo pagrindiniu antisovietinės rezistencijos centru Lietuvoje. O kur dar komunistinę imperiją drebinantys spontaniški protesto protrūkiai šeštajame - aštuntajame dešimtmečiuose? Po Lietuvos partizanų ginkluotos rezistencijos nuslopinimo pirmoji priešiška nekenčiamam režimui vieša demonstracija ir susirėmimas su milicija įvyko 1955 metų lapkričio 2 d. Kaune, karių kapinėse minint Vėlines. 1957 metais, norėdama nuslopinti pasipriešinimo bangą, kurią iššaukė draudimas pagerbti mirusiuosius minėtose kapinėse, okupacinė valdžia, be milicijos, jau turėjo pasitelkti ir KGB kariuomenės dalinį. Brutalios jėgos pagalba demonstrantai buvo išvaikyti, dalis iš jų - suimta.
Žinoma, didžiausią rezonansą tautoje sukėlė ir letargo miegu snaudžiančiuosius sukrėtė Romo Kalantos susideginimas 1972 metų gegužės 14 d. Kauno muzikinio teatro sodelyje. Protestuodamas prieš okupaciją, jis apsipylė benzinu ir sušuko: “Laisvę Lietuvai!” KGB reikalavimu R.Kalanta buvo palaidotas slapta, laidotuvių ceremoniją paankstinus dviem valandomis. Tokie valdžios veiksmai išprovokavo stichiškas kauniečių, daugiausia jaunimo, protesto akcijas.
Antisovietiniai neramumai Kaune tąsyk buvo vieni gausiausių visoje Sovietų Sąjungos imperijoje. Kaunietiškoji politinė specifika nepalenkiamai suformavo itin opoziciškai komunistinės sistemos atžvilgiu nusiteikusio miesto reputaciją, kuri savo ruožtu darė įtaką tolesnei maištaujančio Kauno įvaizdžio raidai. Istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus žodžiais tariant, “1972 metais Kaunas, nepaisant geležinės uždangos ir sovietinių informacijos filtrų, tapo paskutiniu Vakarų pasaulio kontrkultūrinio judėjimo forpostu Rytuose ir, ko gero, vieninteliu tuometinėje Sovietų Sąjungoje”.
Tuo tarpu sovietinės Lietuvos vadovybė Maskvai visais būdais stengėsi akcentuoti, kad Kauno įvykiai - tik įžūlus ilgaplaukių hipių ir jiems prijaučiančiųjų chuliganizmo pasireiškimas, neturėsiantis jokių neigiamų politinių padarinių. Visgi LKP CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus, po maištaujančios jaunuomenės ekscesų dalyvavęs Kauno partinio aktyvo susirinkime, tarsi nujausdamas artėjančią grėsmę bendražygiams pabrėžė: “Pamatysite, dabar šitas smradas (t.y. smarvė) iš Kauno nueis per visą Lietuvą!”
Pranašišką reikšmę įgavo šie žodžiai. Gyvojo fakelo prometėjiška energija, užsiplieskusi laikinojoje sostinėje, iš tiesų milžiniško pagreičio banga nuvilnijo per visą Lietuvą, įkvėpdama laisvės viltis, skatindama lietuvius vėl pakilti kovai už nepriklausomą Tėvynę. Neabejotina, kad R.Kalantos asmenybė lietuviškoje politinėje-kultūrinėje sąmonėje užėmė centrinę rezistencijos simbolio vietą, o šūkis “Laisvę Lietuvai” tapo antikomunistinio sąjūdžio programiniu leitmotyvu.
Žvelgiant į pakankamai vingiuotą, daugiasluoksnį, skaudžių prieštaravimų ir žmogiško nesusikalbėjimo kupiną Lietuvos išsivadavimo kelią, džiugina tai, kad lemiamais istorijos momentais lietuviai sugebėdavo susitelkti, virsdami vieningu tautos kūnu, drąsiai žengiančiu laisvės orientyrais paženklinta trajektorija. Tai puikiausiai iliustruoja 1988-ieji metai - naujosios Atgimimo epochos atskaitos taškas. Tiesos sakymo, titaniškų sumanymų bei idealistinių siekių pradžia, kuomet susikūrus Lietuvos Sąjūdžiui, galiausiai tautos lūkesčių bendrojo vardiklio paieškos įgavo aktyvią organizacinę formą.
Be disidentinio-radikaliojo judėjimo bei valdančiosios komunistų partijos, Lietuvoje tuo metu atsirado ir ūmai įtakingiausia pilietine bei politine jėga tapo Sąjūdis. Susiformavo tam tikra politinių jėgų triada, įvairiais būdais bendradarbiavusi iki pat valstybingumo atkūrimo 1990 metais. M.Gorbačiovo “perestroijkos” nubrėžtose ribose pradėjęs darbuotis Persitvarkymo Sąjūdis iš pradžių nedeklaravo Lietuvos nepriklausomybės siekio ir radikalų-disidentų idėjos jam atrodė perdėm “ekstremistiškos”. Tačiau išmintingai didinant “dainuojančios revoliucijos” pagreitį, ir Sąjūdis, tik šįkart jau radikalaus Kauno sąjūdininkų sparno veikiamas, 1989 metų pradžioje pagaliau iškilmingai paskelbė naujai atgimusį kalantinį imperatyvą - “Mūsų tikslas - laisva Lietuva”.
Nors Sąjūdis ir gimė Vilniuje, tačiau Lietuvos nepriklausomybės atstatymo vektoriaus kryptimi jį pakreipė, padarė radikalesnį būtent Kauno sąjūdininkų nepalaužiama pozicija valstybingumo atžvilgiu.
Taigi drąsiai galima teigti, kad Kauno sąjūdis, labiausiai išsiskyręs savo dešiniuoju radikalumu ir drąsa iš spalvingo Lietuvos sąjūdžio, atliko svarbų politinio katalizatoriaus vaidmenį kelyje į Lietuvos nepriklausomybę.
Kaip pastebėjo istorikas Kastytis Antanaitis, Kauno sąjūdžio taryba “žymiai anksčiau nei Sąjūdis pritarė Lietuvos nepriklausomybės idėjai ir jau 1989 metų pradžioje pasirinko kompromisų nepripažįstantį nepriklausomybės atkūrimo kelią. (...) Vėlesnė Sąjūdžio idėjų raida priartėjo prie Kauno tarybos nuostatų ir 1989 metų pabaigoje radikalių nepriklausomybės šalininkų idėjos apėmė visą Sąjūdį”. 1990 metų kovo 11 dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba visam pasauliui išdidžiai paskelbė, kad “yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė”.
