Mokslas nukariauja pasaulį. Žmogus niekad nebuvo dar toks „protingas“ ir „galingas“ kaip XXIa. Pažanga-nuostabus dalykas. Daug kas spėjo tuo įsitikinti, todėl vargu, ar kas drįstų tuo dar abejoti. Žmonių klonavimas, kūdikiai, gimstantys laboratorijos mėgintuvėliuose, „jausmų inžinerija“, diktuojanti, ką mylėti ir ko nekęsti. Tiesiog tobula.
Civilizacija išgyvena apogėjų, net nesuprasdama, kad tai žudančios destrukcijos pradžia.

„Tapatumas, bendrumas, pastovumas“. Nuostabūs žodžiai. Ir ne tik. Tai ateities pasaulio vizija. Ateities, kuri sunaikins žmogų ir sukurs mechaninį organizmą Ateitis, kurioje žmogų pakeis „rūšinė, suvisuomeninta būtybė“, užauginta laboratorijos mėgintuvėlyje. Būtybė, kuri taps įrankiu, valdomu kitų, neturinti nieko, kas būtų tikra. Netikite? Vis dar ieškote individualumo bei laisvės? Atsipeikėkite, Sokrato atrasta laisvės samprata seniai virto tik regimybe, be galimybės įgauti formą. Kiekvienas esame tik mažos visuomenės organizmo ląstelės arba kaip Tomas Hobsas pasakytų-didelės mašinos sraigteliai.

Laisvės miražas apakino daugelį. Ateities civilizacijos pagrindas –pastovumas. Tam tiesiog būtina visiška žmogaus kontrolė, varžanti bet kokius protinius gebėjimus,nes gabus žmogus-valstybės priešas, kuris gali „paklaidinti“ kitus, o tai sukeltų visuomenės sumaištį. Valstybė, o tiksliau režimas nematomų pančių pagalba ima valdyti kiekvieną, naikindama mūsų tapatybę, unikalumą. Siekiama nuslopinti bet kokį individų tobulėjimą, išvengti bet kokių permainų, nes, kaip teigė Aldous Huxley, „kiekviena permaina-grėsmė pastovumui“ bei civilizacijos gyvybingumui.

Visa dar tikite pažanga bei šviesesniu rytojumi? Pripažinkime, sukūrėme net tai, kas baisiau už marą. Sukūrėme nuodą, bet užmiršome pasirūpinti priešnuodžiu. Sukūrėme civilizaciją, kurios nuodingos gijos vis labiau raizgo mūsų sąmonę, protą, valią. Apnuodijome net savo sielą. Belieka laukti išganymo.