Pasitaiko gyvenime momentų, kai žmonos su vaikais būna nuvežamos pas tėvus, meilužės pačios išvyksta į komandiruotę, merginoms pameluojama, kad esi labai užimtas darbo reikalais, o pats išsijungi mobilųjį telefoną, kad negalėtų prisiskambinti viršininkas. Pagaliau galima nuo jų (merginų ir viršininko) pailsėti. Tuomet atsiranda paslaptingas beprotiškas ilgesys. Jis neleidžia ramiai sėdėti fotelyje apsiklojus pledu kojų ir skaityti Salmano Rushdie „Šėtoniškų eilių“. Jis neleidžia spoksoti į „TV Fashion“ laibas manekenes, demonstruojančias apatinį trikotažą. Jis verčia tave slampinėti iš vieno kampo į kitą ir pagaliau suveda su senais draugais, kurie kaip tik tuo metu yra kankinami lygiai tokio paties ilgesio.

Pirmiausiai tokio ilgesio vedami susitiko Juodelis ir dviejų metrų šeimos galva, kurį savo rate meiliai vadindavome Jautuku. Savo žmoną jis kažkur išvežęs į kaimą, o vaikų dar neprigyveno, tad jo virtuvėlė kaip tik tiko išgerti pirmąjį „Starkos“ butelį.

Jiems geriant paslaptingo ilgesio daugėjo, o kur ilgesys ir liūdesys, ten ir aš. Po to prisidėjo Benediktas bei didis krepšinio sirgalius Džiobikis, kuris išgarsėjo tuomet, kai įmetė į krepšį nuo vidurio linijos. Savo džiaugsmą jis išreiškė labiau nei Denis Rodmanas ar Rashidas Wallace’as, laimėję NBA čempionų žiedus: bėgiojo aplink aikštelę, marškinėlius užsismaukęs ant galvos. O tuo metu vedėjas, organizavęs šį konkursą, karštligiškai bandė pasiskolinti kelias dešimtis litų. Nesitikėdamas, kad kas nors pataikys, jis paskelbė, jog tam, kam pasiseks, sumokės šimtą litų. Pasisekė, šimto litų neturėjo, o pažadą reikėjo tesėti.

Tuo istorija nesibaigė. Tokiu savo ekscentrišku elgesiu jis pritraukė žiniasklaidos dėmesį, ir vienas didžiausių šalies dienraščių padarė su juo interviu. Nepratęs bendrauti su žurnalistais, jis viską nuoširdžiai prisipažino: žiūrėdamas krepšinio rungtynes prie televizoriaus ekrano išgeriąs kokias aštuonias skardines alaus. To užteko, kad straipsnyje atrodytų kaip niekad neišsiblaivantis jaunuolis. Po to jam skambino motina, kuri taktiškai pasiūlė užsirašyti į anoniminių alkoholikų klubą. Džiobikis atsisakė.

Ramiai gėrėme, kol pirmasis smigo Juodelis, kuris visuomet pasižymėdavo beatodairišku spiritinių gėrimų rijimu. Tuomet Jautukui toptelėjo geniali idėja parvežti jį namo, kad jis patogiai galėtų miegoti savo lovytėje. Šiai altruistinei minčiai visi entuziastingai pritarėme, nors puikiai žinojome – tikrasis Jautuko motyvas – baimė, kad mes neatpažįstamai nenusiaubtume jo butuko. Kadangi visuomet taip ir būdavo, per daug jo nesmerkėme, – šeimos židinys yra šventesnis nei senbernio lizdas.

Beliko prikelti Juodelį. Jis nesikėlė. Pamėginome nešti – sunkus. Nors iš pažiūros toks neatrodo. Tuomet Džiobikis ėmėsi veiksmų – purškė vandenį, vis padaužydamas veidą. Juodelis, iki tol atkakliai ir atlaidžiai ignoravęs visas mūsų pastangas, kažkuria smegenų kertele suprato, kad pasaulis per daug žiaurus, ir nusprendė gintis mažomis rankutėmis užsidengdamas savo jaunatvišką veidą. Deja, tai buvo vienintelis jo sąmoningas veiksmas – keltis ir eiti nė nemėgino.

Kadangi nešti sunku, sugalvojome geresnį būdą. Pastatėme ant kojų. Atrėmėme į Jautuką, aš su Benediktu paėmėme už parankių, o Džiobikis jį stūmė iš nugaros. Taip nugabenome iki taksi.

Vairuotojas pasitaikė tylus ir nuobodus – visiškai neklausė mūsų nurodymų pervažiuoti kokį nors nekaltą praeivį, šaligatviais pasivaikyti mums patikusią mergiotę ar išgąsdinti sankryžose stovinčius policininkus. Vienintelis linksmumas buvo tas, kad Juodelis, nors niekas į jį nesikėsino, ir toliau gynėsi nuo pasaulio užsidengdamas savo veidą mažomis rankytėmis. Atvažiavę visi išlipome, išskyrus Juodelį. Tuomet Džiobikis galantiškai pasiteiravo vairuotojo, ar Juodelis kartais nėra jo daiktas. Iki tol tyliai sėdėjęs vairuotojas pratrūko, kad greičiau pasiimtume savo draugą. „Koks jis draugas, girtuoklis nelaimingas", – ramiai atsakė Džiobikis, ir kol tempėme Juodelį, dar spėjo atidaryti automobilio bagažinę tvirtindamas, kad ten yra lavonas. Vairuotojas mus išvadino „nesubrendusiais pacanais“. Mes nesiginčijome.

Tačiau Juodelis ne visą vakarą buvo toks bejėgis. Linksmai sužvangus buteliams jis nepatingėjo atsikelti iš letargo ir prisidėti prie vyrų bei užvesti kalbą apie politiką. Greitai išryškėjo ir fronto linija: aš buvau už Kioto protokolą, o Benediktas, nelaiminga kapitalistų manipuliacijų auka, – už laisvą industriją ir teisę teršti gamtą. To jau negalėjau pakęsti ir Benediktui šliūkštelėjau į veidą alaus. Benediktas dėl tokio mano argumento įsižeidė. Kiti irgi nepagyrė už mano išmonę.

Todėl nuslinkau į kampą, kur stovėjo popierinė televizoriaus „Tauras“ dėžė. Atsisėdau ant jos norėdamas visa savo povyza parodyti, kad esu liūdnas ir visų atstumtas, tačiau taip ir nepraradęs savigarbos. Deja, ją išlaikyti buvo itin sunku, nes neapskaičiavau dėžės stiprumo ir įlūžau vidun.

Jei jūs pats nesate įkritęs į didelę popierinę televizoriaus „Tauras“ dėžę, tuomet nežinote, kaip sunku iš jos išsikapanoti. Ypač kai draugai tau nepaduoda rankos. Tik juokiasi. Ypač Benediktas. Tad iš pradžių dar mėginau išsaugoti savigarbą ir oriai lindėti dėžėje. Deja, tai buvo itin nepatogu. Bandžiau atsikelti, tačiau viršuje kyšančios kojos man niekuo negalėjo padėti. Jų niekaip negalėjau įtraukti vidun, nes visą vietą užėmė šiaip jau liaunas mano kūnas. Jau maniau, kad teks ir pasilikti ten visam gyvenimui, tačiau pradėjusi plyšti dėžė man pakišo mintį – kam iš jos lipti, jei galima kojomis suplėšyti. Po dešimties minučių jau linksmai sėdėjome prie stalo ir su Benediktu laužėme rankas.

Toliau žaidėme šaškėmis. Visa žaidimo esmė yra ta, kad nusisukus priešininkui reikia nugvelbti kuo daugiau jo šaškių. Geriausiai sekėsi Džiobikiui, nes jo rankos buvo didžiausios ir jose galėdavo paslėpti daugiausiai šaškių.

Benediktas šaškes laikė plebėjų žaidimu, nepalyginamu su intelektualiais šachmatais, ir išėjo parūkyti į balkoną. Berūkant jo girtos akys pamatė merginą. Siūlė jai įvairių įdomių dalykų. Jei tą būtų daręs kuris nors iš vedusiųjų, būtume pritarę jo veiksmams – juk ne kiekvieną dieną galima pabūti be žmonos. Tačiau Benediktas turi tik draugę, todėl merginti kitas gali bet kada – nebūtinai tuomet, kai susitinka su draugais. Teko kuo greičiau jį iš balkono ištraukti. Benediktas nepasidavė ir veržėsi atgal. Ką gi, paguldėme į lovą. Tuomet jis pakeitė taktiką ir mėgino ropoti manydamas, kad jo nepamatysime. Deja, mūsų budrios akys jį visąlaik stebėjo. Kai priropodavo prie balkono, griebdavome už kojos ir įtraukdavome atgal. Ir taip daug sykių.

Pagaliau be eilės sugirdžius kelias taureles degtinės, jis apsiramino ir užmigo šalia lovos. Kad niekur nepabėgtų, Džiobikis sumanė jo ilgus plaukus pririšti prie lovos kojos. Visiems buvo juokinga. Ypač man, nepamiršusiam, kad Benediktas yra nelaiminga kapitalistų manipuliacijų auka.

***

Prabudau lovoje, tačiau baisiai prispaustas prie sienos. Į kairiąją ausį kažkas tolygiai šnopavo ir buvo mane apsikabinęs. Atidžiau pasižiūrėjęs pamačiau, kad mane apkabinusi ranka yra plaukuota. Iš dantų griežimo supratau, kad tai centnerinis Jautukas. Mėginau kojomis įsispirti į sieną ir išmesti jį iš lovos. Tačiau prieš jo masyvų kūną mano virpančios kojytės buvo bejėgės. Tuomet bandžiau bent jau nusimesti jo ranką. Tačiau jis nepasidavė ir vis čepsėdamas mane apsikabindavo. Kadangi vis dar buvau prispaustas prie sienos, teko garsiai rėkti, kad nesu jo žmona ir kad manęs graibyti negalima. Tai paveikė, nes jis dar kartą sučepsėjo ir patraukė savo plaukuotą ranką.

Tuo pasinaudojęs kuo greičiau iššokau iš lovos. Kai apsižvalgiau po kambarius, paaiškėjo toks vaizdas: Juodelis gulėjo patogiai įsitaisęs ant savo lovos, 192 cm ūgio Džiobikis buvo susisukęs ant 120 cm kanapėlės, o nuleista ranka tvirtai laikė ant žemės stovintį alaus butelį. Benediktas miegojo ten, kur vakar ir buvo pririštas, – prie lovos kojos.

Ant grindų kažkodėl mėtėsi kiaušinienės likučiai, alaus kamšteliai, pora šaškių, šen bei ten buvo prilaistyta kokakolos, visuose kampuose linksmai ridinėjosi tušti degtinės ir alaus buteliai.

Šaldytuve radau alaus. Atidaromos skardinės garsas prižadino Džiobikį:

„Paimk ir man“, – sumurmėjo keldamasis nuo kanapėlės.

Teko dalintis viena skardine. Bandydami prisiminti vakarykščius įvykius išgirdome nedrąsius Benedikto šūkčiojimus. Pasirodo, jis pats niekaip negalėjo išsilaisvinti nuo lovos kojos, nes surišti plaukai dar ir sulipo – mano ant jo išlietas alus padarė savo juodą darbą. Taigi su Džiobikiu kaipmat puolėme draugui į pagalbą. Prie mūsų prisijungė ir pakirdęs Jautukas. Mūsų nuoširdžios pastangos davė rezultatą: plaukai beviltiškai susivėlė. Tapo aišku, kad taip lengvai Benediktas neištrūks. Kad per daug nestūgautų, atidavėme paskutinį likusį alaus butelį. Patys susėdome ant kėdžių ir išmintingai mąstėme, kaip išspręsti susidariusią problemą. O Benediktas tuo metu godžiai gėrė alų ir akivaizdžiai erzino konsiliumo dalyvius.

Todėl pirmoji mintis, kuri mums visiems šovė į galvą – išvaryti Jautuką nupirkti alaus. Jam sugrįžus mes su Džiobikiu jau buvome nusprendę nukirpti Benedikto plaukus ir pradėjome šį įkalbinėti. Deja, jis priešinosi ir mums vadino kvailiais. Teko duoti dar vieną butelį alaus ir pasakyti, kad išeisime į barą, o jį paliksime, jei spyriosis. Tai buvo svarūs argumentai, ir jis sutiko. Kirpome greitai, bet su polėkiu – kiekvienas norėjome prisidėti prie šio švento proceso ir išgelbėti draugą, taip nelemtai papuolusį į tokius gėdingus spąstus. Tad mes jį ne tik išvadavome iš lovos kojos nelaisvės, bet ir iškarpėme neblogą postmodernistinę šukuoseną, vertą kokios nors premijos.

Benediktui atsistojus ant kojų nuoširdžiai džiaugėmės: plekšnojome per petį, spaudėme dešinę, o aš net pabučiavau į kairįjį skruostą kilniaširdiškai atleisdamas jo vakarykštį politinį nebrandumą. Mūsų šurmulys pažadino Juodelį, kuris iki to laiko ramiai miegojo ir praleido draugo vadavimo operaciją. Pasmerktas už tinginystę ir abejingumą draugo nelaimei, jis gurkštelėjo alaus ir tepasakė: „Taigi galėjote pakelti lovą, nuo jos kojos numauti užmazgytus Benedikto plaukus ir taip išvaduoti“. Mes nieko nesakėme, tik iš Benedikto neprašėme pinigų už alų. O jis liūdnai vienoje rankoje gniaužė butelį, o kitoje – savo plaukus.

***

Vakare, gaiveliodamasis vonioje nuo savaitgalio linksmybių, pasiėmiau knygą „Kankinimo istorija“. Ją vartinėdamas ir apžiūrėdamas paveiksliukus galvojau, kada patirčiau didžiausią malonumą: ar tada, kai Gyvatė būtų plėšoma ketverto arklių, ar kai būtų įmesta į verdantį dervos kubilą? Galiausiai pasirinkau pamovimą ant kuolo. Tai būtų teisingiausia.

***

Po kelių dienų keitė langus. Šį kartą budėjau kaip koks cerberis ir  sušalau. Nepadėjo nei pusė butelio brendžio.

Tiesa, vakare aptikau, kad viena orlaidė neužsidaro. Pro ją ūžauja vėjas ne prasčiau nei žiemą Baltijos pajūryje. Be to, vakarėjant ji įmantriai apšąla. Tikri varvekliai susidaro. Būtų labai gražus postmodernistinis interjeras, bet tas langas kaip tik miegamajame. O mano lova stovi prie to lango. Jos patraukti prie kito lango negaliu, nes miegamajame nėra jokio kito lango. Teko spūdinti į svetainę ir įsirangyti ant nelabai patogios sofutės.

Ryte skambinu. Pažada meistrą. Jis ateina po dviejų dienų. Sako, kad nauja orlaidė bus po savaitės. Kaip tik vėl užpuolė šalčiai. Tai nėra blogai, nes orlaidė užšąla aklinai ir pro ją neprapučia joks vėjas. Guodžiuos, kad dabar esu užsigrūdinęs kaip koks Antarktidos ruonis ir jau tikrai galėčiau lįsti į kokio tvenkinio eketę.

Laukiu, kol pakeis orlaidę.