Pirmadienį vos pravėręs ofiso duris kone visu balsu sušaukau: „Nepatikėsite, kas man nutiko savaitgalį“. Kolegos krūptelėję nuo mano skardaus kaip pavasarinės lakštingalos balso – galvą dedu, pora tikriausiai net pagalvojo, kad mūsų firma bankrutavo – atsisuko į mane ir sustingo. „Nepatikėsite, bet bet viskas buvo taip. Stoviu stotelėje, žiūriu bėga banditas, o jį vejasi du policininkai...“, pradėjau savo pasakojimą.

Tačiau apie viską iš pradžių.

Benedikto išdaigos

Ketvirtadienį susijaudinęs paskambino ir pasakė: „Rapolai, tu privalai man paskolinti savo mašiną“.

„Kodėl? Man jos pačiam reikia“, buvau abejingas.

„Bet ne taip kaip man. Tu gyveni su mergina, ir sekso turi pakankamai. Ar ne taip?“

„Nesiskundžiu...“ numykiau jau įtaręs kažkokią Benedikto klastą.

„O aš, kaip žinia, jau du mėnesius sekso neturėjau. Tu įsivaizduoji, ką tai reiškia?“.

„Bet kažkokią naują merginą susiradai“.

„Taip, ir mūsų santykiuose gali įvykti esminis proveržis. Tik tu privalai man paskolinti savo automobilį“.

Pasirodo, kad mano išradingasis draugas Benediktas, tikras džentelmeniškumo įsikūnijimas visuomet susigalvojau sau pramogų. Su naująja savo mergina jis sumanė praleisti romantišką vakarą kaimo sodyboje, kurią apdairiai prieš pusę metų išsinuomavo. Tiesa, tuo metu jis planavo ten važiuoti su ankstesnia mergina. Jos nebeliko, o rezervacija buvo patvirtinta. Tai kodėl neišnaudoti su naująja mergina? Tik štai bėda – Benedikto automobiliui kažkas nutiko. O autoserviso darbuotojai yra baisesni už „Al-Quedos“ teroristus ir talibus kartu sudėjus: kai automobilis pakliūna į jų rankas, taip lengvai jo nepaleidžia. Sutaisymui reikia savaitės, o Benediktui jau šį penktadienį reikia važiuoti. Juk jis – romantiškas merginų viliotojas – negali nuvilti savo naujosios merginos ir pasakyti: „Brangioji, važiuojam autobusu“.

Ar aš galėjau atsakyti savo draugui tokią sunkią minutę? Aišku, kad paskolinau savo automobilį. Tačiau pasakiau, kad jau sekmadienio rytą man jo reikės. Su Gabriele turėjome savų planų. Benediktas pažadėjo, kad jau devintą valandą ryto manoji stovės prie namo.

Sekmadienio rytas

Taip ir buvo. Atsikėlęs ir pažvelgęs per buto langą pamačiau savo mielą ir gražią mašiną. Lengviau atsidusau, nes iš Benedikto galėjai visko laukti.

Kadangi Gabrielė dar miegojo, nusprendžiau ja palepinti sumuštinukais su daktariška dešra bei kava į lovą. Sumuštinukai gavosi gremėzdiški – kaip visada. Bet argi tai svarbiausia. Gabrielė švytėjo laiminga lyg būčiau patiekęs juoduosius ikrus.

Papusryčiavę susiruošėme važiuoti į turgų apsipirkti. Taip, tai toks banalus mūsų su Gabriele sekmadieninis ritualas.

Raktelius, kaip ir tarėmės, pasiėmiau iš pašto dežutės.

Gabrielė įsėda į automobilį. Aš dar į bagažinę įmetu krepšį, o tuo pačiu patikrinu, ar Benediktas nepaliko jokių siurprizų. Nepaliko.

Ramiai ir tingiai prisėdu prie vairo, įkišu raktelį, užvedu automobilį ir...

Smūgis rankine į akį. Pažyra žiežirbos – kažin ką Gabrielė nešiojasi savo rankinėje, kad ši tokia sunki. „Tu esi kiaulė“, išgirstu savo meilę man tariant.

Apsvaigęs tiek nuo smūgio, tiek nuo tokio netikėto įvykio posūkio – ne tokį planavau sekmadienio rytą – pramerkiu sveikąją akį. Gabrielė jau išlipusi iš automobilio. Langai aprasoję – ir ką aš matau. Ogi ant priekinio lango gražiai išryškėję nuogų moteriškų pėdų kontūrai...

Ir iš karto suprantu: Gabrielė tai pamačiusi, pagalvojo, kad aš su kita mergina išdykavau. Juk su ja seksu automobilyje neužsiimdavome.

Suprantu, kad Benediktui tikrai pasisekė numalšinti sekso badą.

Tačiau draugo laimė šį kartą manęs neguodžia.

„Gabriele, palauk. Viskas ne taip, kaip tu galvoji“... šaukiu jai pavymui.

„O kitaip? Tu man pasakų nesek“, apsiverkusi man pasako ir nubėga.

Aš nežinau, ką daryti – vytis ją, ar eiti pas apžiūrėti žaizdą.

Suprantu, kad esu idiotiškoje situacijoje. Kad ir ką sakyčiau, ji vis tiek nepatikės. Be to, kol aš pasimetęs svarsčiau, ji sugebėjo susistabdyti mikriuką ir dingo. Skambinu. Ji išjungia telefoną.

Ką gi, grįžtu namo. Akis, regis sveika, bet pradeda tinti. Dedu ledą. Ir keikiu Benediktą. Nei vienas, nei kitas nelabai padeda.

Paskambinu Benediktui. Jo telefonas išjungtas.

Nuvažiuoju pas jį ir mygiu skambutį, kol jis apsiblausęs atidaro duris. Ir išsigąsta: „Kas tau?“

„Tai kaina už mano gerumą“, atsakau.

Ir papasakoju visą istoriją. Benediktas man įpila viskio.

„Taip, nelabai gerai išėjo“.

Blogiausia, kad Gabrielė išėjo. Kaip ją įtikinti, kad tie kojų pėdsakai – ne mano nuodemių įrodymas?

Kad ir ką sakytų Benediktas, ji juo nepatikės, galvos, kad draugas meluoja dėl draugo. Viskio daugėja, o minčių mažėja.

Be to, ką man reikės sakyti bendradarbiams pirmadienio rytą? Papasakoti visą panią istoriją?

Benediktas ilgai galvojęs sugalvojo. Ja ir pasinaudojau.

Epilogas

Taigi atėjęs į darbą pasakoju. „Tad štai – stoviu stotelėje vėlų šeštadienio vakarą, atvažiuoja mano autobusas. Tačiau pamatau – bėga banditas, o jį du policininkai vejasi. Galvoju, kad reikia atlikti pilietinę pareigą ir padėti policijai gaudyti piktadarius. Kai tik banditas pribėgo prie manęs, aš jam kyšt koją. Jis kaip vertėsi, tiesiai į balą. O policininkai prabėgo, net nepažvelgę į banditą, ir įsėdo į autobusą, kuris nurūko. Atsikelęs pilietis kaip trenkė man į akį. Aš dar atsiprašiau ir paprašiau, kad daugiau nemuštų. Štai tokia man istorija nutiko“, papasakojau nutįsusiais veidais į mane bežiūrintiems kolegoms.

P.S. Gabriele, tai tikra tiesa. Sugrįžk!