„Žmonės į aikštę ėjo džiūgaudami, po vieną, šeimomis, grupėmis, nešdami įvairiausių dydžių trispalves, pritvirtintas prie lazdų, karčių ar kitokių strypų. Bičiuliai susitikę sveikinosi ir glėbesčiavosi, sveikino vieni kitus bei verkė. Šen ir ten galėjai pamatyti pagyvenusių žmonių, net invalidų, kuriuos atlydėjo draugai ir giminės, kad ir jie galėtų dalyvauti tame įvykyje“.

„Kaip ir kitomis jaudinančiomis progomis per tuos mėnesius, daugelis apgailestavo, kad jų draugai ir giminės nesulaukė šios dienos“, – tai citatos iš Alfredo Ericho Senno knygos „Bundanti Lietuva“.