Berods 2001 metais dalyvavau Atviros Lietuvos fondo surengtame ateities scenarijų konkurse. Rašiau apie informacinę visuomenę. Keista pasirodė tai, kad buvo pasirinkta ateitis ne nuo to momento, bet beveik po dešimt metų. Kai jie praėjo, susiradau tuos savo scenarijus ir pateikiu jums. Gal bus įdomu. Šiaip tam tikras tendencijas pamačiau ir anuomet:) Gaila, kad neišnaudojau.



Informacijos visuomenė yra viena iš labiausiai diskutuojamų nūdienos problemų. Manoma, kad būtent informacijos visuomenės plėtra esmingai gali pakeisti ateities pasaulį. Informacinių technologijų įtaka šiuolaikinei visuomenei labai dažnai lyginama su pramonine revoliucija bei jos implikacijoms bendrabūvio sąlygoms, kurios ir atvedė prie modernios visuomenės susiformavimo bei tradicinės visuomenės nunykimo. Žinant istorinį patyrimą, iškyla gausybė klausimų – kaip informacinės technologijos gali transformuoti mūsų visuomenę, kokios jos implikacijos sociokultūriniam visuomenės kūnui po 10 – 20 metų?

Šie klausimai keliami labai dažnai, o pateikiami atsakymai labai varijuoja: nuo apokaliptinių (Jose Saramago, 1998 metų Nobelio premijos lauretas, rašo: Su siaubu matome išsipildant košmarišką scenarijų, paskelbtą mokslinės fantastikos: kiekvienas užsidaręs savo apartamentuose, izoliuotas nuo visų ir nuo visko, pačioje baisiausioje vienatvėje, tačiau prisijungęs prie interneto ir komunikuojantis su visa planeta. Materialaus pasaulio galas, pabaiga patyrimo, konkretaus kontakto, kūniško... Kūno ištirpimas) iki džiaugsmingų būsimo naujojo pasaulio apaštalavimo. Tokią nuomonių įvairovę lengva paaiškinti: šiuo metu vyksta tam tikros transformacijos, tačiau itin snku pasakyti, kokia jų reikšmė, nes jos dar nesibaigė. Štai kodėl gali tarpti pačios įvairiausios ir prieštaringiausios interpretacijos. O tai kartu rodo ir šios problematikos sudėtingumą.

Tačiau šie sunkumai, šie neapibrėžtumai nepanaikina temos svarbumo ir aktualumo Kaip tik priešingai – tai viena “karščiausių” temų. (bent jau viešosios politikos prasme; - juk informacinei visuomenei yra numatyti itin dideli pinigai). Tokie motyvai lėmė šios temos pasirinkimą.

Scenarijų struktūra


Scenarijai sukonstruoti, remiantis į dvi ašis:
• Kiek informacinės technologijos giliai ir plačiai įsiskverbs į kasdieninį gyvenimą
• Kiek bus gili atskirtis (tiek tarp skirtingų šalių, tiek tarp skirtingų vienos visuomenės sluoksnių).

Kodėl svarbūs šie du aspektai?

Apie informacijos visuomenę galime kalbėti tuomet, kai informacijos technologijos virsta esminiu kasdieninės interakcijos sandu. Tai reiškia, kad nuo IT tampa priklausomos įvairios svarbios žmogaus gyvenimo sritys (valstybė, ekonomika, švietimas, bendruomenių santykis). Mąstant apie ateities scenarijus tampa itin svarbus klausimas, o kiek giliai IT įsiskverbs į įvairias gyvenimo sritis. Kiek įvairios praktikos bus atliekamos IT pagalba, o kur jos neprigis. Galima manyti, kad IT technologijos pakeis iš pagrindų svarbiausias mūsų kasdienines praktikas (t.y. pirkimą kasdieninių prekių, paslaugų, bendravimą, darbą etc.). Mes matome, jog dabartinė IT raida rodo, jog siekiama kuo labiau patenkinti individo privačius poreikius. Asmeninis kompiuteris tampa iš tiesų asmeninis: juo galima tvarkyti savo sąskaitas, sumokėti mokesčius, nusipirkti būtinas prekes etc. Galima įsisvaizduoti visuomenę, kur asmeninis kompiuteris yra būtinas, norint normaliai funkcionuoti visuomenėje (taip kaip dabar yra būtinas mokėjimas skaityti ir rašyti, taip tokioje visuomenėje būtinas mokėjimas naudotis IT). Iš kitos pusės galima numatyti, kad tai tėra tik iliuzijos, t.y. IT keis mūsų pasaulį, tačiau ne taip radikaliai, įprastos kasdieninės praktikos išliks. Kuri tendencija įgis pavidalą, mes negalime numatyti, tačiau priklausomai nuo to, ar informacinės technologijos giliai įsiskverbs į mūsų gyvenimą, priklausys informacinės visuomenės ateitis. Taigi į vieną pagrindinių jėgų, “varančių” informacijos visuomenę, yra išskirtas technologinis aspektas.

Antroji ašis – tai iš globalizacijos logikos kylantis aspektas – skaitmeninis sklastas. Informacinė visuomenė itin stipriai kuria naujas socialines atskirtis. Naudojimasis ja reikalauja vis didesnių įgūdžių. Norint ne tik vartoti, bet ir kurti IT produktus, reikalingas vis didesnis išsimokslinimas. Išsimokslinimas vis brangsta, reikia vis daugiau pinigų investuoti. Taigi mažėja žmonių, kurie gali sumokėti tuos pinigus, todėl didėja plyšys, sklastas. Vis daugiau pirmaujančios šalys atsiplėšia nuo atsiliekančių. Kartu tai didina socialines atskirtis visuomenės viduje. Tie, kurie nemoka naudotis IT ar neturi galimybių neišvengiamai atsiduria visuomenės užribyje, tampa marginalizuoti. Tad svarstant Lietuvos ateitį globalioje perspektyvoje tampa itin svarbi ši IT konstruojama socialinė atskirtis. Ši skaitmeninis sklastas gali didėti, tačiau galima ir kita kryptis: šis sklastas gali mažėti. Reikia pabrėžti, kad Lietuvos ateitį informacinėje visuomenėje galima apmąstyti tik globalių procesų kontekste. IT technologijos iš principo leidžia dalyvauti visuose procesuose, vykstančiuose tinkluose, iš bet kokio geografinio taško (su sąlyga, jei gali ir moki naudotis IT).

Atsiremiant į numatytas dvi dimensijas bei jų kitimo vektorius, numatėme keturis scenarijus.


“Naujasis” pasaulis. Šiame scenarijuje IT giliai įsiskverbia į daugelį žmogaus gyvenimo sričių, . Atsikirtis, tiek tarp atskirų kraštų, tiek pačioje visuomenėje, didėja. Labiausiai pažengusiose Vakarų valstybėse yra sukuriamos saugumo sistemos, kurios leidžia sekti kiekvieno individo visus veiksmus virualioje erdvėje. Įgyvendinamas totalus “panoptikumas”. Šiame scenarijuje svarbiausią vaidmenį atlieka vyriausybės. Informacinės visuomenės vystymosi logika yra nulemta tarptautinės politinės situacijos.

Aižėjantis pasaulis. Šiame scenarijuje technologinės inovacijos nėra giliai įsiskverbusios į kasdienines praktikas. Tačiau sklastas yra didelis. Virtualus pasaulis yra ne globalus, bet susiskaidęs. Čia svarbiausią vaidmenį vaidina didžiosios tarptautinės kompanijos, kurios sukuria savas atskiras imperijas virtualiame pasaulyje.

Atvira informacijos visuomenė. IT kaip ir ankstesniame scenarijuje giliai įsiskverbusi į daugelio žmonių gyvenimą. Tačiau aktyvi įvairių visuomeninių organizacijų veikla neleidžia įsigalėti didžiosioms korporacijoms. Skaitmeniniai sklastai įvairiomis programomis yra mažinami.

Nepateisintos svajos. Šiame scenarijuje IT raida nepatenkina nei visuomenės, nei privačių kampanijų lūkesčių. Svarbiausia šio scenraijaus figūra yra hakeris. Jų keliama grėsmė ir baimė stabdo informacinės visuomenės vystymąsi. IT neįsiskverbia giliau į gyvenimo sritis.

Kokia galima situacija 2010 metais?

Kurių įvykių tikimybė didžiausia? Kitaip tariant, kas bus jau atsitikę 2010 metais? Iki 2010 metų numatome, kad Lietuva bus įstojusi į Europos Sąjungą ir NATO. Priklausymas euroatlantinėmes struktūroms Lietuvą galutinai prijungia prie vakarų pasaulio. Ji neišvengiamai turės pajusti ir dalyvauti tuose procesuose, kurie bus vyraujantys vakarų pasaulyje. Dalyvavimas šiose tarptautinėse organizacijose padės plėtoti informacinę visuomenę, aktyviau dalyvauti globaliniuose procesuose.

Iš šiuo metu turimų sociologinių duomenų galime numatyti tam tikras 2010 metų “tinklažmogio” charakteristikas. Atviros Lietuvos fondo užsakymu “Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ 2000 – 2001 metais atliko kompleksinį Lietuvos informacinės visuomenės sociologinį tyrimą.

Pagal gautus tyrimo duomenis 31 procentas 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų moka dirbti kompiuteriu. 13 proc namuose turi kompiuterį, o dar 13,5 procento yra ketinančių artimiausiu laiku įsigyti kompiuterių. Tačiau net 31 procentas pareiškė, jog nemoka ir nenori išmokti naudotis kompiuteriu.

Iš viso naudojęsi internetu yra 19,5 procento visų 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų. Kiekvieną dieną naudojasi 21,4% mokančių tai daryti respondentų arba 4,2% visų Lietuvos gyventojų. Retai – kelis kartus per mėnesį, kartą per mėnesį ar rečiau – internetu naudojasi 40,5% mokančių juo naudotis, arba 7,9% visų Lietuvos gyventojų.

Namuose interneto prieigą turi 5,8% 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų, o 9,4% ketina ją įsigyti per metus. 23,1 procentas apklaustųjų mano, kad naudotis internetu namuose yra per brangu, o 14,1% tai nereikalinga.

Kartu galime numatyti tam tikrus demografinius pokyčius. Šiuo atveju yra itin svarbu amžiaus pokyčiai. Poreikį išmokti naudotis kompiuteriu lemia amžiaus: labiausiai to nori 15-19 metų – 97%, bei 20-29 metų – 92,5%, amžiaus asmenys, o mažiausiai – 60 ir vyresnio amžiaus žmonės – 23,4%. Tai reiškia, kad 2010 metais jie jau įsijungia į pilnavertį visuomeninį, ekonominį ir politinė gyvenimą. Taigi, nenorinčių ir nemokančių dirbti informacinėmis technologijomis bus mažiau ir jie bus “senesni”. 2010 – 2020 metų laikotarpiu į aktyvų socialinį, ekonominį, politinį gyvenimą įsijungs dabartiniai 13-18 metų paaugliai, kurie jau šiuo metu intensyviai naudoja kompiuterį, internetą. Jiems IT nebus netikėtas ir nepažįstamas dalykas. Tad kompiuterinis raštingumas žymiai pakils.

Tačiau iš kitos pusės vis didesnę problemą sudarys tie, kurie šiuo metu negavo reikiamo išsilavinimo, neišmoko naudotis IT. Ateities pasaulyje numatome, kad neišvengimai didės minimalus žinių bagažas, norint pilnavertiškai funkcionuoti visuomenėje. Daugiausia tų, kurie nežino, kas yra internetas, yra tarp pensijinio amžiaus žmonių – per 60 metų – 38%, rečiau 30-49 m. [33%] ir 50-59 m. [15,5%]. Ypatingai svarbi antroji grupė, nes po dešimties metų ji vis dar išliks aktyvi, tačiau neturės reikiamų įgūdžių normaliai funkcionuoti visuomenėje. Tai reiškia, kad ji bus marginalizuota.


“Naujasis” pasaulis


Šiame scenarijuje informacijos visuomenės ateitis priklauso ypač nuo vyriausybės veiklos. Informacinės visuomenės raidą nulemia vykstantys politiniai procesai.

Pasaulinė padėtis pasaulyje yra įtemta ir sudėtinga. Globalaus pasaulio priešas yra globalus terorizmas. Kultūrinė, politinės, ekonominės įtampos išvirsta į sudėtingus ir painius konfliktus. Artimųjų Rytų krizė nėra išspręsta, musulmoniškas ir krikščioniškas pasaulis vis labiau konfliktuoja. JAV tampa “blogio imperija” ekstremistinėms musulmonų grupuotėms. Globalizacijos procesai nepajėgia išspręsti pasaulio problemų: vis didėja atotrūkis tarp turtingųjų ir skurstančiųjų. Tai aštrina jau egzistuojančius konfliktus.


Per 2001- 2010 metų laikotarpį JAV buvo įvykdyti dar keli anologiški 2001 metų rugsėjo 11 dienos teroro aktams teroristiniai išpuoliai. Savižudžių pilotuojamas sportinis lėktuvas, prikrautas sprogmenų, įsirėžė į Laisvės statulą, ją visiškai sugriaudamas, 2003 metų pradžioje, 2005 - 2006 metais JAV yra puolama, naudojant pašto sistemą ir siuntinėjant įvairių ligų užkratus. Tai pasėja didelį nerimą visuomenėje. Ji jaučiasi nesaugi ir pažeidžiama.

Manoma, kad tai padarė teroristinės musulmonų fundamentalistų grupuotės. Siekdama apsisaugoti nuo galimų teroro aktų, JAV vyriausybė be veiksmų įvairiose užsienio valstybėse, pritariant Kongresui ir Senatui, pradeda saugumo progamą, kuri iš esmės atitinka panoptikumo principą. Jo esmė – visuomenė gali būti saugi tuomet, kai tiek jos nariai, tiek šalies svečiai yra stebimi. Kitaip tariant, operatyviai gaunama išsami informacija apie bet kurį asmenį, esantį šalyje yra vienintelis efektyvus būdas kovoti su terorizmu.


Kiekvienas asmuo turi unikalų skaitmenį parašą (digital signature). Šis parašas yra visuomet matomas, kuomet atliekamos finansinės operacijos. Kadangi pirkimai bet kur – virtualioje erdvėje ar “realiose” parduotuvėse atliekamos kortele, tuomet galima lengvai nustatyta, kada ir kas yra pirkta. Taip pat galima nustatyti, iš kur ir kaip jis legaliai gauna pajamų. Be to, šį parašą naudoja prie kitų atliekamų veiksmų – išsailavinimas, karjera etc. Taigi kasdieniniai veiksmai – pajamos, pirkimai, įvairūs biografijos faktai – yra nepaliaujamai fiksuojami tam tikrose duomenų bazėse. Tuo pačiu metu sistema vykdo sekimą, t.y. sistema yra automatiškai suprogramuota, kad pastebėjusi bet kurio individo neįprastus veiksmus iš karto apie tai praneša. Sakykime, kas nors perka pirkinį, kurio vertė didesnė nei jo gaunamos pajamos. Tuomet sistema suveikia ir duodamas signalas atitinkamoms tarnyboms, kurios pradeda tyrimą. Tai leidžia efektyviai kontroliuoti įtariamų terorizmu pinigų srautus. Vyriausybė turi visišką teisę patikrinti bet kurio asmens įrašus.

Visi automobiliai turi įtaisus, kurie palydovams leidžia nustatyti tiksliai jų buvimo vietą. Kuomet kurioje nors sistemoje aptinkama kas nors neįprasto, iš karto visi įtariamam asmeniui priklausantys automobiliai lokalizuojami ir sekami. Galiausiai asmenins parašas yra sujungiamas su kiekvieno asmens įdentifikacija: unikalia veido šilumos identifikacija (“face heat image”) ir galbūt su pirštų anspaudais. Videokameros stebi visas viešas vietas: visus kelius, parduotuves, ofisus. Kiekvieno patekusio į kamerą atvaizdas gali būti labai greitai sulygintas su personaliu parašu. Taigi, kuomet kas nors yra pastebima neįprasto, iš karto galima nustatyto to individo buvimo vietą ir jį sulaikyti. Taigi, bet kokius teroristinius aktus įvykdyti Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje tampa itin sudėtinga. Skaitmeninį parašą gauna visi JAV piliečiai, imigrantai ir turistai. Taigi visi asmenys, esantys JAV teritorijoje iš esmės yra sekami.

JAV piliečiai su tokia totalia sekimo sistema sutiko todėl, kad būtų garantuotas jų saugumas.

Technologijos, įgalinančios sukurti tokias sistemas, jau egzistuoja dabar. Taigi techninė bazė tokiam projektui jau yra paruošta.

Vakarų Europą taip pat pasiekia terorizmo banga. Ji bando sekti JAV pavyzdžiu, tačiau neturi pakankamai lėšų įvykdyti programą. Tačiau šias JAV naudodama įvairius politinio spaudimo svertus, bando priversti NATO šalis įdiegti šias brangiai kainuojančias technologijas ir visus savo piliečius paversti visuomet stebimais. Ši įvesta sistema ne tik padeda efektyviai gintis nuo teroristų, tačiau ir pažaboja nusikaltamumą. Kartu šios sitemos sukūrimas sukuria tvirtą pagrindą elektroninei prekybai: atsiskaiyti ir nusipirkti internete yra patogu ir saugu. Informacinės technologijos jau 2010 metais giliai įsiskverbė į beveik visas gyvenimo sferas. Vyriausybės savo paslaugas teikia interneto pagalba, yra įvesta elektroninio balsavimo galimybė, 60 procentų pirkimų atliekama internete ir per antrą dešimtmetį šis procentas padidėja iki 85. Taigi esmines kasdieninio gyvenimo interakcijas galima atlikti (ir tai atliekama) IT pagalba. Tačiau tai turi ir neigiamų pasekmių. Iš esmės JAV tampa pakankamai uždara valstybė. Ji tampa ne tokia patraukli verslui ir kapitalui. Katastrofiškai žlunga turizmo verslas, nes vis mažiau ir mažiau nori važiuoti į JAV žmonių. Kita vertus, amerikiečiai vis mažiau ir mažiau važiuoja atostogauti į užsienį, ypatingai į ne-vakarietiškas šalis, bijodami pasikėsinimų.

Trečio pasaulio šalys nedisponuoja pakankamomis lėšomis, kad galėtų įvesti tokias saugumo priemones. Antra vertus, joms nereikia taip saugotis nuo terorizmo. Tačiau tai vis didina skaitmeninį sklastą. Vis didėja atstumas tarp tų, kurie gyvena globaliame tinkle (ir yra stebimi), ir tų, kurie nesinaudoja informacinės visuomenės teikiamomis gėrybėmis. Kartu vis sunkiau yra komunikuoti tarp Vakarų ir ne – vakarietiškų civilizacijų.

Aižėjantis pasaulis

Šiame scenarijuje esame numatę, kad pagrindiniai politiniai konfliktai yra išspęsti. Artimųjų Rytų krizė iš esmės sureguliuota. Huntingtono numatytas civilizacijų susidūrimas neįvyksta. Todėl vyriausybėms nereikia kurti brangių saugumo sistemų. Šiame scenarijuje pagrindinį vaidmenį vaidina privačios didžiosios tarptautinės korporacijos. Jos internete kuria savo “imperijas”: įvairių paslaugų kompleksus, apimamčius nuo įvairių juridinių paslaugų teikimo, įvairių supermarketų internete iki kelionių simuliaviamo, įvairių žaidimų industrijos. Supermarketo idėja (tik šiuo atveju tokio supermarketo, kuris apima beveik visas įsivaizduojamas paslaugas) yra perkeliama į internetą. Jau 2012 metais sukurtos interneto programos suteikia vartotojams naujų priemonių: leidžia “vaikščioti” po virtualų prekybos centrą ir nusipirkti prekes ar paslaugas. Viską galima įsigyti namuose, turint kompiuterį.

“Realiose” parduotuvėse perkamos prabangos prekės. Tai tampa greičiau tam tikro simbolinio akto dalykas, o ne realių ekonominių mainų vieta. Norėdamos palengvinti pirkimo – pardavimo procedūras, dar prieš 2010 metus keletas didžiausių kompanijų sukūrė skirtingas elektroninių pinigų formas. Kadangi vis daugiau ir daugiau paslaugų bei prekių galima įsigyti virtualioje erdvėje, pamažu šie pinigai tampa pagrindinėmis valiutomis. 2013 metais JAV vyriausybė iškelia bylą didžiosioms korporacijoms, siekdama perimti e-pinigų kontrolę. Po ilgų teismo procesų šis ieškinys atmetamas. Elektroniniai pinigai, jų kontrolė leidžia korporacijoms kurti iš esmės savo “virtualias valstybes”, t.y. siekiama savo vartotojus išlaikyti, pasiūlyti jiems geresnes sąlygas, o kartu užtikrinti jų lojalumą. Didžiosios korporacijos, siekdamos įtvirtinti savo vartotojų lojalumą, pradeda kurti įvairias simbolines struktūras, įtvirtindamos naujus identitetus. Didžiosios kompanijos ne tik siūlo naudotis jų sukurtais elektroniniais pinigais, pirkti jų sukurtuose virtualiuose supermarketuose, tačiau taip pat jos atstovauja skirtingas ideologijas, bando sukurti savo stilius ir taip patraukti vartotoją. Toks pasaulis tampa panašus į decentralizuotą viduramžių feodalizmą, kur atskiras senioras turėjo savo pinigus, teisę teisti savo pavaldinius, savo simboliką, kuria manipuliavo savo vasalus.

Tai maksimaliai į vartojimą orientuota kultūra.Virtualiame pasaulyje simbolinės ribos yra brėžiamos remiantis ne geografija, kultūrinėmis tradicijomis ar kalba, bet didžiųjų korporacijų sukurtais jų įvaizdžiais bei jų propaguojamomis vertybėmis. Pildosi ekonomisto Jeremy Rifkin prognozė, jog XXI amžiaus elitas bus sudarytas iš simbolių manipuliatorių - scenaristai, naujų kompiuterinių programų bei žaidimų kūrėjai, reklamos specialistai etc.

Virtualioje erdvėje kursis bendruomenės, paremtos asmeniniu interesu. Geografinė erdvė bendravimui nebus tokia svarbi. Žmonėms taps svarbesnės grupės, besivienijančios apie bendrus interesus. Veikla bus orientuota į privačių siekių, norų realizavimą. Viešoji erdvė kibererdvėje nunyks.

Šie procesai didžiausiu tempu vyksta pirmosiose šalyse. JAV vis labiau tols nuo likusio pasaulio. Pati informacinės visuomenės vystymosi tendencija yra globališkumo link: į ją siekiama įtraukti visus, nepaisant valstybinių sienų etc. Tačiau korporacijoms pirmiausiai svarbūs potencialūs vartotojai. Taigi, didžiosios korporacijos į savo virtualius pasaulius įtraukia tuos, kurie gali pirkti. Neturtingieji, tie, kurie neturi galimybių tapti pakankamai turtingais jų nedomina.

Įvairiose šalyse egzistuojant įvairiems pragyvenimo lygiams, skirtumai tarp turtingųjų vidutinio sluoksnio ir vargšų yra sąlyginės (lietuvis, gaunantis dvigubai didesnį nei vidutinis atlyginimas Lietuvoje, būtų žemiau skurdo ribos JAV). IT didžiųjų kampanijų supermarketus padaro globaliais. Juose gali lankytis visi pasaulio piliečiai, tačiau ne visi gali nusipirkti. Tad tokia globalizacija reiškia, kad didelė dalis gyventojų yra paverčiami nepasiturinčiais, nes jie negali įsigyti vienodai prekių, paslaugų, kiek tai gali vidutinis pirmaujančios šalies pilietis. Tai kiekvienoje šalyje padidina socialinę atskirtį. Lietuvoje ji yra itin ryški, nes tik labai nedidelis procentas žmonių gali patenka į pirmaujančios šalies vidutinio piliečio kategoriją.

Tačiau platesnei IT skvarbai į kasdieninį gyvenimą, sutrukdė kita tendencija. Šiame scenarijuje numatėme tam tikrą susikirtimą tarp skirtingų teisinių tradicijų ir globalizuojančios informacinės visuomenės logikos.

2010 metais JAV pradedamas teisminis procesas, kuriuo siekiama išspręsti iškilusius teisinius kazusus. Vystantis IT, susilieja televizija, radijas, laikraščiai ir televizija. Televizija, jos gaminama produkcija tampa prieinama per internetą. Tačiau tuomet iškilo licenzijų klausimas: vienos ar kitos televizijos programų transliavimo licenzijas išduoda nacionalinės valstybės. Teismas nusprendė, jog tam tikrus informaciją, pateikiamą internete, reiktų apriboti nacionalinės valstybės ribose. Tai įmanoma padaryti techniškai (nors ir nevisiškai tobulai), kadangi pagal IP adresus galima atsekti, iš kurios valstybės yra vartotojas. Šis sprendimas ir jo įgyvendinimas sukuria naują nusikaltimų rūšį, analogišką nūdienos “piratavimui”: vartotojais, įvairiais būdais prisijungia prie jiems uždraustų informacijos šaltinių.

Dėl skirtingų teisinių tradicijų, kartu su šiuo teisminiu procesu buvo keliamas interneto ribų klausimas. tam tikra ideologija tam tikroje šalyje yra uždrausta, tačiau kitoje šalyje tai toleruojama įstatymų. Taigi, galima užregistruoti domeną toje šalyje, kur tai leidžiama, o informaciją pateikti ta kalba, kurią supranta pirmosios šalies gyventojai. Taigi, atskira valstybė neturi beveik jokios galios internetui, jo beveik negali kontroliuoti. Tokiu atveju galimi tik du variantai: arba suvienodinamos teisinės tradicijos visame pasaulyje, arba reikalinga spręsti interneto ribų klausimą. Vakarų teisinės tradicijos universalizacijai ypatingai pasipriešina Rytų šalys, teigdamos, kad joms yra svarbiau socialinis sugyvenimas nei individo laisvės. Šis teisinių tradicijų skirtingumas išlieka, o tai lemia, kad internete atsiranda vis daugiau ir daugiau apribojimų.

Teisminis procesas nustatė, kad tam tikros paslaugos, teikiamos internetu, turi apsiriboti tik valstybės ribomis. Dėl komercinių interesų, internetas yra dalijamas į nacionalines rinkas (ar tam tikrų regionų rinkas, sakykime Europos Sąjungos rinka). Tai pristabdė informacinės visuomenės globalėjimą.

Elektroninė komercija, nors ir didėja, tačiau dėl pirkimo įpročių ji netampa visuotinė. Žmonės mieliau eina į parduotuves ir perka ten prekes. Pakankamas procentas žmonių gyvena virtualiame pasaulyje. Kuo toliau, jie daugiau sudaro atskirą sluoksnį, atskiras bendruomenes.

Tai pasaulis, kuriame atotrūkis tarp išsivysčiusių ir likusių šalių yra didelis, tačiau IT technologijos nėra giliai įsiskverbusios. Būtent todėl skaitmenins sklastas nėra toks skaudus kaip kad pirmajame scenarijuje.

Atvira informacijos visuomenė

IT įssikverbimas į įvairias gyvenimo sritis yra didelis. 60 procentų pirkimų atliekama internete ir per antrą dešimtmetį šis procentas padidėja iki 85. Didžiosios tarptautinės korporacijos internete kuria savo “imperijas”: įvairių paslaugų kompleksus, apimamčius nuo įvairių juridinių paslaugų teikimo, įvairių supermarketų internete iki kelionių simuliaviamo, įvairių žaidimų industrijos. Supermarketo idėja (tik šiuo atveju tokio supermarketo, kuris apima beveik visas įsivaizduojamas paslaugas) yra perkeliama į internetą. Jau 2012 metais sukurtos interneto programos suteikia vartotojams naujų priemonių: leidžia “vaikščioti” po virtualų prekybos centrą ir nusipirkti prekes ar paslaugas. Viską galima įsigyti namuose, turint kompiuterį. “Realiose” parduotuvėse perkamos prabangos prekės. Tai tampa greičiau tam tikro simbolinio akto dalykas, o ne realių ekonominių mainų vieta.

Tačiau skirtingai nuo pirmojo scenarijaus čia itin aktyviai veikia įvairios visuomeninės organizacijos. Būtent jos ir neleidžia dominuoti nei vyriausybei, nei tarptautinėms korporacijoms.

Skirtingai nei pirmuose dviejuose scenarijuose, šiame yra numatyta stiprus “virtualių benduomenių” vaidmuo. Vykstant globalizacijai, kuriasi dviejų tipų virtualios bendruomenės: lokalios ir globalios. Lokalios bendruomenės yra tos, kurios jungia tam tikros geografinės vietovės “tinklažmogius”, o globalios – kurios jungia įvairius asmenis, esančius įvairiuose Žemės kampeliuose, tačiau turinčius bendrą interesą. Šios virtualios bendruomenės itin veiksmingai gina savo teises įvairiuose lygiuose. Intereneto pagalba jos gali lengvai ir puikiai organizuoti protestus, išreikšti savo pozicijas vienais ar kitais klausimais. Būtent tokių virtualių bendruomenių dėka, buvo atsisakyta “virtualaus panoptikumo” idėjos. Šios bendruomenės neleido ir tarptautinėms korporacijoms sukurti savų “virtualių imperijų”. Kuomet 2013 metais JAV vyriausybė iškelia bylą didžiosioms korporacijoms, siekdama perimti e-pinigų kontrolę, ją palaiko virtualios bendruomenės. Didžiosios korporacijos, matydamos, kad praranda vartotojus, nusprendė taikiai baigti ginčą ir atsisakė sumanymo kontroliuoti elektroninius pinigus.

Jei antrame scenarijuje numatėme, jog informacinė visuomenė juda privatumo, privačių interesų ir malonumų patenkinimo link, tai šiame – yra svarbi viešoji erdvė.

Kartu su intereso bendruomenėmis, jungiančiomis įvairių rasių, įvairių tautybių, kultūrų ir tikėjimų žmones, atsiranda tai, ką sociologai vadina silpnu pasitikėjimo ryšiu ar socialiniu pasitikėjimu. Tai padeda lengviau užmegzti ryšius “realiame” gyvenime, atlikti bendrus projektus. Kartu yra įgyvendinamos įvairios programos, kurios mažina tiek atsilikimą tarp įvairių pasaulio regionų, tiek visuomenės viduje. Virtualių bendruomenių dėka suformuoti silpni pasitikėjimo ryšiai užtikrina, kd šios progamos įgyevndinamos pakankamai sėkmingai ir efektyviai.

Neišsipildę svajos

Šiame scenarijuje susikryžiuoja dvi varomos jėgos, kurios ir nulemia palyginti silpną IT įsiskverbimą į kasdieninį gyvenimą, o kartu ir mažą skaitmeninį sklastą tarp tų, kurie moka naudotis IT, ir tų, kurie nemoka naudotis IT. Tai neradimas pakankamų technininių sprendimų bei hakerių grėsmė ir baimė.

Pirmasis III tūkstantmečio dešimtmetis buvo pažymėtas daugelio internetinių bei kompiuterių kompanijų žlugimu. Įvairūs e-vyriausybių modelių įgyvendinimai neatnešė laukiamo rezultato. Technologiniai sprendimai, į kuriuos buvo dėta itin daug vilčių ir kurie turėjo išspręsti iškilusias problemas, nebuvo patenkinami. Šiame scenarijuje numatėme, kad nūdienos hakeriai virsta didele ir pavojinga jėga įvairiems verslo sprendimams. Dar 2002 – 2003 metais įvairūs JAV vyriausybiniai bei didžiųjų JAV kompanijų internetiniai puslapiai nukentėjo nuo “virtualių teroristų”. Buvo sutrikdytos vyriausybės teikiamos paslaugos internetu, atsiskaitymas internetu. Taip buvo pakirstas ir taip mažas pasitikėjimas e-verslu. Mafija suprato, kad vienas iš puikių būdų pasipelnyti, yra virtualūs įsilaužimai. Virtualiame pasaulyje susiformuoja tam tikros hakerių grupuotės, kurios siekia ne juokauti, bet pasiekti kuo daugiau sa naudos. Ši problema nėra išsprendžiama, todėl naudotis tinklu, atliekant finansines operacijas yra pavojinga. Neužtikrinant saugumo, žmonės nepasitiki elektronine prekyba. Šis nepasitikėjimas stabdo informacinės visuomenės vystymąsi. Elektroninė komercija neperžengė 25 procentų, kadangi nebuvo išpręstos tinklo saugumo problemos bei pasirodė, kad pirkimo įpročiai yra pakankamai stiprūs.


Palaipsniui IT rinka prarado tokį didelį patrauklumą. Investitoriai pradeda ieškoti kitų investavimo galimybių. Todėl IT vystymosi tempai sulėtėja. Tai leidžia labiau atsilikusiems regionams sumažinti atotrūkį. Šis nusivylimas paveikia bendrą situaciją. Dalyvavimas, buvimas informacinėje visuomenėje netampa toks gyvybiškai svarbus. Bendravimas internete neperžengia nūdienos komunikacijos ribų, virtualios bendruomenės išlieka nestabilios.