Algirdas Butkevičius savo komentare klausia: „O kaip gydysime nevilties liūną, kaip atkursime žmonių pasitikėjimą valstybe, kaip atstatysime valstybę, vertą mūsų žmogaus?“  ( http://www.tinklink.lt/algirdas_butkevicius/straipsniai/ka_pasesi_ta_ir_pjausi.html )

Iš tiesų, ar daug politikų apie tai galvoja, ką šiandien reikia daryti, kad keistųsi ši baisi piliečio savijauta mūsų valstybėje? Ekonominiai dalykai – tik dalis. Radijo laidoje „Forumas“ prieš keletą savaičių apie tai kalbėjau su filosofu Vytautu Rubavičiumi. Šiame komentare išdėstysiu savo viziją, ką reikėtų daryti, kad mūsų valstybėje kas nors iš esmės keistųsi.

Piliečio pagarba

Viena didžiausių mūsų valstybės problemų: institucijos tiesiog tyčiojasi iš piliečių. Galima sakyti, jog tai nieko tokio. Tačiau tai panašu į patyčias mokykloje. Juk kai kurie moksleiviai ima ir neišlaiko.

Valstybės tyčiojimosi iš savo piliečių pavyzdžių nereikia toli ieškoti. Štai „Lietuvos rytas“ aprašė skandalingą atvejį. Žmonės pasistatė namą, bet trūksta dviejų parašų. Ir dėl to reikia nugriauti namą. Juokingiausia kad nugriovus, jie galės vėl iš naujo pasistatyti. Ar tai nėra absurdas? Jie neužgrobė jokios žemės, nestatė ežero pakrantėje ar draustinyje. Anot Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos viršininkės Lauros Nalivaikienės, įstatymas kitaip nenumato, kaip tik viską sulyginti su žeme. Tačiau ar tai normalus požiūris? Kaip jaustis tiems žmonėms?

Aišku, girdžiu atsakymą: kas bus, jei įstatymų nebus laikomasi? Juk tai veda prie anarchijos. Tačiau yra protingumo kriterijus. Jo negalima pamiršti.

Dar reikia pavyzdžių? Prašome. Nepaisant gražių energetikos ministro Arvydo Sekmoko pažadų, kad pagaliau įmonės Vkarų ir Rytų skirstomieji tinklai atsisuks į vartotoją, situacija yra apgailėtina. Vartotojams siūlomos sutartys, kuriose reikalaujama, kad jie būtų atsakingi už šių įmonių turtą – skaitliukus, kurie dažniausiai įrengiami vartotojui nepriklausančiose patalpose. Jei būtų sąžiningos sutartys, tai tokiu atveju šios įmonės turėtų įsipareigoti saugoti ir savo vartotojų turtą – butus ir namus. Juk dabar jei kas nors nori pakenkti, gali sugadinti skaitliuko plombą ir paskambinti įmonei. Ši gali paimti skaitliuką ir paskaičiuoti iš naujo sumą: taip lyg visus metus visi esantys elektros prietaisai būtų įjungti į tinklą. Ir toks savivaliavimas pridengiamas įvairiausiomis taisyklėmis ir įstatymais. Tačiau ar tai ką nors bendro turi su teisingumu? Arvydas Sekmokas yra pažadėjęs, kad jei nesikeis RST ir VST elgesys, turės keistis šių įmonių vadovai. VST vadovas buvo pakeistas. O ar keis RST vadovą? Tačiau svarbiausia – ar keis šių įmonių mąstymą ir uždraus savivaliavimą, kuris dabar, atrodo, įteisintas įvairiausiomis taisyklėmis?

O kur Lietuvoje sukompromituotas šiukšlių surinkimas kaimiškose vietovėse. Kažkodėl savivaldybės nusprendė, kad nepakanka sudaryti sutarčių su gyventojais, kad reikia įvesti prievolę: moka visi, nepaisant to, ar tos šiukšlės vežamos, ar ne. Jei būtų sudaromos sutartys, tai vežėjai stengtųsi kuo kokybiškiau atlikti savo paslaugą. O dabar jie visą energiją nukreipia į tai, kaip padidinti tarifus, kad galėtų skaičiuoti kuo didesnius pelnus.

Kai su tokia realybe susiduria žmonės – ar jie gali jaustis saugūs Lietuvos valstybėje? Ar galima kalbėti apie kokį nors solidarumą, kai bet kuri įstaiga – tiek valstybinė, tiek monopolinė įmonė – gali iš tavęs tyčiotis, žeminti ir niekinti?

Ar gali kuri nors politinė partija įsipareigoti, kad kovos su tokiomis patyčiomis iš piliečių?

Demokratizacija

Iš piliečių tyčiojamasi, jie jaučiasi bejėgiai ir begaliai. Tik per rinkimus jie gali ką nors spręsti. Tačiau juk žinome, kad kuo toliau, tuo labiau tais rinkimais žmonės nusivilia.

O juk reikėtų labai nedaug. Pirmiausia, reikia leisti galimybę nepartiniams dalyvauti savivaldos rinkimuose. Tai lyg ir išaiškinta Konstitucinio Teismo, tačiau Seimas neskuba priimti įstatymo.

Turi būti tiesiogiai renkami seniūnai. O jis taip pat turi turėti savo biudžetą, o ne prašyti iš savivaldybės mero. Juk jei to nebus, tai jis vis tiek liks priklausomas nuo mero. O seniūną turėtų rinkti žmonės, kuriems jis galėtų padėti ir būtų jiems atskaitingas.

Taip pat turi būti ir merai renkami tiesiogiai.

Toliau reikia priimti įstatymą, kokį turi Jungtinės Valstijos: Privatumo aktas. Visi piliečiai gali paklausti bet kurios institucijos, kokius duomenis apie jį yra surinkusios. Jei pateikti duomenys netenkina, tai gali kreiptis į teismą. Tai išspręstų gausybę problemų, susijusių specialiosiomis tarnybomis.

Garbės sugrįžimas į viešą gyvenimą

Garsus kultūros semiotikas Jurijus Lotmanas yra kalbėjęs apie gėdą ir baimę kultūroje. Anot jo, „išskyrimas kolektyve grupės, organizuojamos gėda, ir grupės, organizuojamos baime, sutampa su skirstymu į „mes – jie“. Kultūriškai „mes“ – tai kolektyvas, kurio viduje veikia gėdos ir garbės normos. Baimė apsprendžia mūsų santykį su kitais išorėje. Pasak jo, gėda funkcionuoja tarp lygių, savo bendruomenės viduje, tuo tarpu baimė apibrėžia ryšius tarp hierarchinių subjektų. Štai XIX amžiaus Rusijoje (kaip, beje, ir kitur) kilmingųjų veiksmus apibrėžė gėdos ir garbės jausmas (jau ko vertas rusų literatūroje aprašyta gėdos baimė), tuo tarpu santykiai su valstiečiais buvo grindžiami baimės pagrindu[1].

Jei tokiu požiūriu pažvelgtume į Lietuvos politinį gyvenimą, tai pamatytume, jog garbės ir gėdos mechanizmas neveikia.

Jei ir buvo kokie nors nerašyti politiko elgesio kodeksai, tam tikras politiko garbės ir gėdos suvokimas, tai buvo ištrinta. Ryškiausiai tai buvo daroma „paksogeito“ metu, kai tuometinio prezidento Rolando Pakso šalininkai iškėlė mintį, esą teisingumą Lietuvoje vykdo teismai (tai yra tiesa), todėl kol jie nenuteisė R. Pakso, jis nekaltas. Be abejo, teismai sprendžia, kas kaltas, o kas ne. Tačiau tai jau baime grįstas mechanizmas. Ką ši logika reiškė? Ogi tai, kad Lietuvos politinį gyvenimą turi valdyti tik teisminis aparatas, jėgos struktūros, t.y. baimė. Tokia logika visiškai atmetė garbės ir gėdos supratimą. Kitaip tariant, atmetama mintis, kad politinė bendruomenė pati turėtų tam tikras normas, pagal kurias galėtų save organizuoti.

„Paksogeito“ skandalas buvo ne tik politinės moralės žlugimas, bet tiesiog autodestrukcinis veiksmas, naikinantis politinę bendruomenę (aišku, jei tokia buvo, tačiau tai jau būtų atskiras klausimas). Nebeliko „mes“, kurie savo elgesį apibrėžia pagal garbės ir gėdos sąvokas.

„Paksogeito“ pasekmių ilgai laukti nereikėjo. Ši logika, - teisus, kol nenuteisė teismas – itin patiko politikams. Daug pavyzdžių nereikia ieškoti.

Šiandien jei kas veikia, tai tik baime grįsti mechanizmai: jėgos struktūrų – prokuratūros, STT – įsikišimas į politinį gyvenimą tampa pats efektyviausias. Kadangi gėdos mechanizmai jau nebeveikia, belieka prievarta. Be jokios abejonės, prokuratūra turi vykdyti savo darbą, ir jei yra pagrindo manyti, kad kai kurie politikai pažeidžia įstatymą, tai būtina imtis priemonių. Tačiau kai tik jėgos struktūros, baimė tampa vieninteliu mechanizmu, kuris organizuoja politinį elitą, tai būtent tam pačiam politiniam elitui – ar jo daliai - ir iškyla pagunda manipuliuoti jėgos struktūromis. Juk jei neveikia gėdos mechanizmai, tai reikia manipuliuoti baime. Kitaip tariant, jėgos struktūros gali būti panaudotos politiniam spaudimui. Tokių norų pasekmės teisinei sistemai (o kartu ir politinei) yra akivaizdžiai neigiamos: taip mes tolstame nuo vakarietiško demokratijos modelio ir artėjame prie, kaip sakė Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas George‘as Bushas Peterburge per G-8 susitikimą, „rusiško stiliaus demokratijos“.

Teismai – puikus pavyzdys. Kai tik koks teisėjas padaro nesąmonę, visuomenėje kyla pasipiktinimas, o tada labai greitai pradedama rėkti, kad teismams daromas spaudimas. Niekas nesako, kad teismai neturi būti nepriklausomi. Tačiau diskusija dėl teismų sprendimo yra normali visame pasaulyje. Tai pilietinės visuomenės ženklas. O Lietuvoje dedamos aiškios pastangos, kad nebūtų net kalbama apie teismus. Tačiau kaip visuomenei kitaip kovoti su tokiais teisėjais kaip Petkevičius, kuris nutaria, kad „kolaborantas“ jau nebėra „kolaborantas“, o žurnalistas tai parašęs turi sumokėti penkiasdešimt tūkstančių litų?

Kitas pavyzdys. Ką reiškia Policijos departamento lėšomis išleista policijos istorija, kur juodinami Sąjūdžio dalyviai ir balinami milicininkai? Tai, kad į valstybę, kuriai jie turėtų tarnauti, nusispjaut. Jei būtų kitaip, tai prieš išleidžiant tokią knygą kas nors ją turėjo perskaityti. Jei jau neperskaitė, tai iškėlus viešumoje, neplatintų pranešimo spaudai, kuriame atsiprašoma „įžeistų ir neįvertintų“ ir visiškai nesuvokiama, kad toje knygoje yra ginami svetimos ir tuo metu priešiškos valstybės, okupavusios Lietuvą, - Sovietų Sąjungos milicininkai. Tokia Policijos departamento reakcija ne mažesnis spjūvis Lietuvos piliečiams į veidą nei ta pati policijos istorija.

Tad garbės suvokimo sugrąžinimas į politinį gyvenimą būtų vienas esminių dalykų.

Tad atsakydamas į A. Butkevičiaus iškeltą klausimą, siūlau šias priemones. Tikrai nereikia didelių perversmų, tiesiog politinės valios. O ją gali turėti tik politikai.