Vienas baisiausių karo ginklų buvo pritaikytas Korėjoje prieš į nelaisvę paimtus amerikiečius karius. Ne, jie nebuvo fiziškai kankinami, jiems į panages nebuvo varomi bambuko ūgliai, netgi teritorijos, kur jie kalėjo, nebuvo aptvertos, tačiau beveik niekas nemėgindavo iš ten bėgti, o karių mirtingumas buvo labai aukštas.

Tai kas gi ten vyko tokio baisaus? Vėliau amerikiečių psichologas Williamas E. Mayeris nustatė korėjiečių naudojamą psichologinio žlugdymo taktiką.

Korėjiečiai skatino belaisvius karius skųsti vienas kitą. Įdomiausia tai, kad už įskundimą niekas nebuvo baudžiamas, tačiau skundikas gaudavo cigarečių. Svarbu buvo ne tai, kad kažkas sulaužo taisykles, bet tai, kad kariai vienas kitu nepasitikėtų.

Buvo skatinama savikritika: sudaromos belaisvių karių grupės, kuriose kiekvienas turėdavo pasakyti, ką jis blogo padarė arba ką galėjo padaryti gero, bet nepadarė.

Taip pat buvo laužomas lojalumas savo šaliai ir vadams. Aprašomas toks atvejis, kai vienas karininkas pasakė kariui, kad šis negertų vandens iš ryžių lauko, nes per daug užterštas. Karys atrėžė, kad jis daugiau jam nėra vadas, o tik toks pats utėlėtas kalinys, tad jam geriau rūpintis savimi, o ne kitais. Po kelių dienų iš ryžių lauko vandenį gėręs karys mirė nuo dizenterijos. O štai kitas pavyzdys: tris sergančius karius patys draugai išmetė iš barako ir paliko juos merdėti lauke. Nei vienas iš kitų kalėjusių karių nė piršto nepajudino, kad jiems padėtų. Kodėl? Todėl, kad tai nebuvo jų darbas. Užuojautos, savitarpio pagalbos nebeliko.

Ketvirtoji taktika, kurią taikė korėjiečiai, - užkirsti kelią bet kokiai teigiamai emocijai. Belaisviams nebūdavo atiduodami palaikantys laiškai. Tačiau neigiamos žinios: apie artimųjų mirtį, žmonos sprendimą ištekėti už kito būdavo pranešamos nedelsiant.

Kareiviai prarasdavo pasitikėjimą savo šalimi, artimaisiais, savimi, jie iš nieko nesitikėjo ir niekam nenorėjo padėti. Minėtas psichologas Mayeras teigė, kad korėjiečiai karius laikė tokioje emocinėje ir psichologinėje izoliacijoje, kokios dar neteko matyti.

Tad nenuostabu, kad daugelis karių tiesiog mirdavo. Mirdavo ne todėl, kad juos kankindavo ar kad jie tiesiog fiziškai išsekdavo. Mirdavo todėl, kad prarasdavo bet kokį norą gyventi, kovoti. Jie tiesiog pasiduodavo.

Taip pat nenuostabu, kad kai kurie kariai po tokios psichologinio sulaužymo visiškai atsisakydavo ankstesnio savo tapatumo ir įtikėdavo komunistiniais idealais.

Korėjiečiai nebuvo pirmieji, kurie tokias technikas naudojo. Šią techniką iš esmės ištobulino bolševizmas, kuris skatino skundimą, beatodairišką savikritiką, laužė lojalumą tradiciniams autoritetams. Bolševizmas laužė visuomeninius santykius, norėdamas įvesti naujus, sukurti, kaip sakė patys ideologai, komunistinį žmogų.

O dabar pažvelkime į mūsų visuomenę. Aš tikrai neteigiu, kad ji panaši į tą belaisvių amerikiečių karių Korėjoje bendruomenę. Žmonės instinktyviai nenori gyventi tokiame siaube. Daugelis lietuvių yra kūrybiški ir veržlūs, savo karjeros nesiekia skųsdami kitus ir nebando žlugdyti nors kiek talentingesnių žmonių.

Mes sugebame užjausti kitus. Štai pavyzdys: kai naujienų portalas rytas.lt paskelbė, jog sunkiai girdinčiam ir matančiam berniukui reikia pagalbos, ir žmonės bematant atsiliepė į šį pagalbos šauksmą.

Tačiau kaip pasielgė valdžia? Ji pareikalavo sumokėti pajamų mokestį. Ir tik po ilgų svarstymų vis dėlto sveikas protas nugalėjo, o ne korėjietiško kalėjimo logiką: buvo nutarta neišskaičiuoti mokesčių. Ir šis pavyzdys tik dar kartą patvirtino vis gilėjančią takoskyrą tarp valdžios ir piliečių. Mūsų valdžia vis skausmingiau ir skausmingiau suvokiama kaip svetima.

Mūsų viešoji erdvė yra ypatingai nukentėjusi. Omenyje turiu ne tik žiniasklaidą, bet apskritai viešo politinio veikimo lauką, kuris apima ir politikus, ir visuomenininkus, ir žurnalistus.

Štai kai kurie politikai ir save vadinantys žurnalistai, pasisavinę tiesos monopolį, visus, kurie jiems nepritaria, paverčia Lietuvos priešais. Kitaminčiai paskelbiami žalingais elementais, nors demokratinėje visuomenėje nuomonių įvairovė yra sveikintina.

Gandų skleidimas, vienas kitam įkandimas tampa pačiu populiariausiu užsiėmimu tarp žurnalistų, visuomenės veikėjų ir politikų.

Pagaliau ką reiškia mūsų nuolatinis nepasitenkinimas valdžia, nusivylimas savo šalimi? Juk tai iš esmės yra lojalumo praradimas.

Emigrantai užsienyje neaimanuoja nei dėl sunkių darbo sąlygų, nei dėl darbdavių gobšumo, nei ko nors laukia iš tos šalies valdžios. Tai tik iliustruoja kaip smarkiai yra pakirstas lojalumas savo šaliai. Tokių pavyzdžių galima vardinti ir vardinti, mes ir taip juos puikiai žinome.

Ilgą laiką galvojau, kodėl daugelis žmonių bijo politikos, bijo dalyvauti viešame gyvenime. Juk aš kiekvieną dieną bendrauju su politikais, analizuoju politinius procesus, tačiau esu gyvas, niekas manęs nešaudo, aš nebijau skelbti savo nuomonės, nors daugeliui tai ir nepatinka. Tad ko kitiems bijoti?

Tačiau dabar man tampa aišku: žmonės mato, kad mūsų viešoji erdvė yra panaši į tą korėjietišką kalėjimą: visi susvetimėję, be vilties, savižudiški. Tad kas norės savo noru lįsti į tokį kalėjimą?

Tad svarbiausia ko reikia Lietuvai – tai ne skundikų šlovinimo, ne raganų medžioklės, ne parodomųjų vyriausybės kovų su „priešais“, bet pozityvios politinės programos. Reikia tokios politinės jėgos, kuri atstovautų kūrybingą Lietuvos dalį. O ji, tuo nuoširdžiai įsitikinęs, sudaro daugumą.