Tai skandalingiausia knyga per pastarąjį dešimtmetį. Kūnas, seksas, vyriškumo normos ir sampratos dar niekada nebuvo tapusios kultūros istorijos tyrinėjimo objektu. Šios temos buvo tiesiog tabu, apie jas nebuvo kalbama, jos tiesiog nedomino istorikų, kultūros analitikų, kuriems įdomiau buvo tyrinėti karalių ir karaliukų, kunigaikščių ir kunigaikštukų žygius, tarpusavio vaidus.
Nenuostabu – juk seksualumas, nepaisant popkultūros apžavų, vis dar yra tabu. Gėdijamasi viešai apie tai kalbėti, diskutuoti, jau nekalbant apie tai, kad “tikrieji” intelektualai ir tikrieji mokslininkai niekuomet nesiryš gvildenti tokių temų, nes tai tiesiog per žema. O gal tiesiog mes taip užgniaužiame dalį realybės, jos nematome, nes nenorime matyti. Gal todėl gražiname savo istoriją, savo dabartį, užtušuodami tai, ko nenorime matyti. Ši knyga drąsiai pažvelgia į ortodoksinių mokslininkų kruopščiai paslėptas Lietuvos kultūros istorijos vietas, ji paviešina suintymintus santykius ir reikšmes, aptaria alternatyvius malonumus, ir praktikuotus praeityje, ir tebepraktikuojamus dabartyje [...]. Ne vienas “tikro” lietuvio širdžiai brangus stereotipas čia yra sugriaunamas.
Tad kokios temos analizuojamos šioje knygoje? Veikalas lengvai skyla į dvi dalis: istorinę ir nūdienos analizę.
Tai du to paties žiūros lauko poliai. Siekiama suvokti šiandienos kūno sampratas, apklausinėjant praeities vaizdinius, ir norima suvokti istorijoje išnykusias reikšmes, analizuojant nūdienos simbolius ir prasmes, supančias seksualumą, identitetą. Kaip buvo suprantamas kūnas XVI –XVII amžiuose? Kokiomis reikšmėmis jis buvo apipintas? Kokia simbolika karaliaus kūną? Prisipažinkime, juk mūsų istorikai visiškai nuasmenino karalius. Mes žinome jų valdymo datas, mirties dienas, jie mums atrodo kaip rūstūs, pareigos užkrauti titanai, turintys vienintelį rūpestį: kuo geriau valdyti valstybę. Tačiau tokie vaizdiniai toli gražu neatitinka realybės. Savo laiku jie nebuvo laikomi tokiais atsidavėliais, besąlygiško tarnavimo valstybei pavyzdžiais. Bajorijos tarpe labai dažnai sklandydavo įvairiausių gandų apie tinkamą ar netinkamą valdovų gyvenimą.
Štai, sakykim, Jonas Kazimieras Vaza (valdė nuo 1648 m. iki 1668 m.) buvo garsus ne tik tuo, kad buvo vedęs savo brolio žmoną, bet ir savo nenumaldomomis aistromis moterims. 1667 metų gruodžio 2 dieną, po karaliaus žmonos Liudvikos Marijos mirties, būsimasis Lenkijos – Lietuvos karalius Jonas Sobieskis parašys: “... apie nieką daugiau pasaulyje Jonas Kazimieras negalvoja, tik apie ištvirkavimą, ir gyvena jis tarsi turkiškame hareme”. Karalių kritika neretai buvo lydima maištingų pasisakymų prieš jo seksualinį gyvenimą. Šioje knygoje dėmesys kreipiamas ir į bajorų įpročius bei papročius dėvėti savus kūnus. Ypač įtaigiai aprašomas XVIII amžiaus bajorų fantazijos, kurios buvo išreikštos įvairiuose priėmimuose, ceremonijose, festivaliuose. Aprašomi to meto papročiai, kurie mūsų akimis atrodo itin keisti. Štai viena citata, kurioje aprašoma smulkioji šlėkta seimuose: Iš ryto buvo duodama jiems degtinės vieną, antrą, trečią kartą, ant stalo padedama keletas duonos kepalų, keletas sviesto gabalų ir keletas supjaustytų pyragų; tam, kas po šito jautė troškulį, buvo duodama alaus. Bet, tarp kitko, nuo godumo jie buvo prilaikomi, kad galėtų likti pilno proto ir sąmonės seimo darbą dirbti... Štai kaip buvo valdoma Lenkijos – Lietuvos karalystė XVIII amžiuje.
Antroji knygos dalis yra skirta nūdienos kultūros problemomis. Čia nagrinėjamos nesenos Grūto parko ir Lukiškių aikštės istorijos, vyriškumo normos, masinės kultūros žaidimai ir aižėjantis bei perkuriantis tautinis identitetas. Ypatingo dėmesio nusipelno studija apie vyriškumo sampratas dabartinės Lietuvos visuomenėje. Jau pakankamai yra prirašyta apie moters sampratas, feminizmą, tačiau niekas nesidomėjo vyriškumo normomis. Autorius teigia, kad mūsuose pabrėžiami supervyriški, militaristiniai, herojiniai vyro bruožai. Tai agresyvus ir vienareikšmiškai vyriškas kūnas, pabrėžiantis valios jėgą, gebėjimą kontroliuoti aistras bei troškimus, veikti savo ir kitų gyvenimus.
Labai įdomu, jog analizei pasitelkiami įvairiausi tekstai: nuo @Cosmopolitan@ naivių tekstų, alaus reklamų iki politikų pasisakymų. Smalsu stebėti, kaip ne kurie politikai net patys to nežinodami kartoja šiuos stereotipus ar tampa jų aukomis. Galbūt norint geriau suprasti kai kuriuos politinio gyvenimo niusansus būtina atidžiau pažvelgti į egzistuojančias vyriškumo normas (prisimenu, kai viena jau buvusi parlamentarė užsidegusiai aiškino, kad Algirdą Brazauską išrinko prezidentu būtent moterys – “jis yra toks vyriškas, kaip už jį nebalsuosi”). Paskutinėje šios knygos esė analizuojama, kaip suprantama viešoji erdvė. Teigiama, kad mūsų kultūroje į paraštes yra nustumiami ne tik seksualiniai vaizdiniai, bet ir daugybė žmonių, kurių intymūs ir vieši gyvenimai skiriasi nuo visuotinai priimtų: būtent todėl mes vis dar netoleruojame homoseksualistų (kai kurie sociologiniai tyrimai rodo, kad net iki 70 proc. Lietuvos gyventojų netoleruoja seksualinių mažumų). Kaip tik šis paskutinis straipsnis ir aiškina, kodėl ši knyga yra skandalinga: ji tiesiog išviešina tuos aspektus, apie kuriuos visų buvo priimta tylėti. Tad ši knyga – ne vien tik gryna mokslinė analizė tų temų, kurios laikomos nevertomis dėmesio, gėdingomis. Tai ne vien tik “uždrausto vaisiaus” valgymas. Tai kartu ir naujų tapatybių paieška, besipriešinimas mus normalizuojančiomis ideologijomis, alternatyvių malonumų apgynimas. Tai ne vien tik analizė, tai kartu ir savotiškas manifestas iššūkis mūsų taip nuskurdintam ir nuo visokių malonumų išvalytam akademiniam kalbėjimui. Būtent todėl šio Harvardo universiteto auklėtinio (Artūras Tereškinas būtent ten yra apsigynęs daktaro disertaciją) darbas yra vienas ryškiausių kultūrinio (ir tikriausiai ne tik) gyvenimo įvykių.
"Lietuvos rytas", 2001
