Nepaisant gausybės išleidžiamų naujų verstinių knygų, vis dar lieka aktuali pažintis su pačiais naujausiais Vakaruose išleidžiamais romanais. Kokios ten vyrauja nuotaikos ir tendencijos? Tokios užduoties, regis, ėmėsi Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, kuri skaitytojus džiugina jau ne vienu garsiu bei skandalingu romanu. Galima manyti, jog rimtai užsimota supažindinti lietuvius su šiuolaikinės Vakarų literatūros madomis. Vienas iš literatūrinio pasaulio madų diktuotojų yra Martinas Amisas, kurio romanas Nakties traukinys yra pateiktas mūsų skaitytojų teismui. Šis Lietuvoje visiškai nežinomas autorius yra garsaus anglų literatūros klasiko Kingsley Amiso sūnus, kuris, pasak kai kurių literatūros kritikų, yra jau pralenkęs savo tėvą. Nuo 1980 metų atsidavęs vien tik literatūriniam darbui, neapsiriko: šiuo metu jis yra žvaigždė. Kartu su savo draugais bei puikiais rašytojais Ianu McEwanu ir Julianu Barnesu, kritku Ianu Hamiltonu, poetais Craigu Raine’u ir Jamesu Fentonu, Amisas buvo priskirtas “Naujojo Oksfordo šmaikštuolių” grupei. Jų pasirodančios knygos visuomet patenka į geriausiai perkamų knygų dešimtukus.
Tad kur slypi gerai perkamos knygos paslaptis? Apie ką reikia rašyti nūdienos skaitytojui, kad šis pirktų knygas? Kodėl ši knyga tapo bestseleriu?
Tai romanas apie savižudybę. Apie tobulą savižudybę. Iš pradžių galima pagalvoti, jog tai klasikinis detektyvas. Pirmas sakinys “Aš esu policija” mums iš karto pasako, kad romano herojės kasdienybė yra apžiūrinėti bei registruoti ne sava mirtimi mirusius kūnus bei gaudyti visokio plauko nusikaltėlius. Ir neapsirinkame, nes kaip tik šeštajame romano puslapyje pasirodo lavonas: savižudė (o gal meistriškai nužudyta?) Dženifer. Pripratusiems prie klasikinio detektyvo žanro, belieka laukti netikėtai pasirodančio žudiko paskutiniame puslapyje. Ir jis pasirodo: tik šiuo atveju auka ir žudikas yra vienas ir tas pats asmuo. Žudikas sukuria savo aukai (t.y. sau) alibi. Jis sukuria visą istoriją, kuri turėtų būti atskleista po aukos mirties ir kuria patikėtų visi artimieji. Tačiau, kaip ir dera, detektyvė Huligan viską perpranta. Būtent šis paradoksas (juk savižudžiai sau nekuria alibi) mus priverčia krūptelėti, nustebti. Žmonės žudosi sirgdami depresija, žmonės žudosi, negalėdami pakelti skausmo, neturėdami jokios vilties, žudosi, kai juos palieka mylimi žmonės, bet taip pat jie žudosi turėdami per daug laimės, arba sirgdami “rojaus sindromu”. Tai paradoksas. Tobulas pasaulis mus, netobulus žmones, sugniuždo ir nužudo. Tiksliau, mes patys nusižudome. Savižudybė – tai nakties traukinys, skraidinantis tave į tamsą. Nepateksi ten taip greit, bent jau įprastom priemonėm. Nusiperki bilietą ir įlipi. Bilieto kaina – viskas, ką turi. Bet bilietas tik į vieną pusę. Šis traukinys nuveža tave į naktį ir ten palieka. Tai nakties traukinys. Taip ir Dženifer, būdama tobula, turėjo aukštus standartus ir nepakėlė pasaulio netobulumo. Ją nužudė jos tobulybė.
Tad šis romanas nėra vien tik paprasta (tegu ir įmantri) detektyvinė istorija. Čia siekiama užkabinti žmonių psichologines gelmes. Jau nuo pat pirmojo puslapio mus išmuša iš vėžių laužyta leksika, per daug brutalūs tikrovės aprašymai, nerimastinga nuotaika. Autorius tobulai sukuria atgrasų ir suknistą pasaulį: buvusi alkoholikė policininkė, kurią dar vaiką prievartavo tėvas, narplioja blogiausią bylą. Šis tyrimas kartu atskleidžia ir jos sulaužytą gyvenimą: vaikystės traumas, nesėkmingą asmeninį gyvenimą, polinkį alkoholiui. Netvarkos, sujauktumo įspūdį suteikia net pats rašymo stilius: nepaisoma sintaksės taisyklių, sąmoningai bandoma sutrikdyti skaitytoją žodžių žaismu, dviprasmybėmis.
Perskaičius šį romaną lieka kirbždesys, jog tai kažkur jau patirta, matyta, skaityta. Ir mano nuomone, tai neatsitiktinumas, o šiuolaikinės vakarų pasaulio literatūros tendencijos. Vartydamas šiuolaikinių kultinių rašytojų, kurie turi pretenzijų kada nors tapti klasikais, knygas, gali greitai pastebėti, kad jie bet kokia kaina stengiasi supurtyti skaitytoją. XIX amžiaus romantikams užteko jaunojo Verterio kančių. Jiems užteko banalios savižudybės dėl meilės (beje, istorikai nurodinėja, kad po šios knygos pasirodymo per visą Europą nuvilnijo savižudybių banga). Dabar gi autoriai iš kailio neriasi, mėgindami suregistruoti visus nukrypimus, iškrypimus, visus savižudybės būdus. Nieko nebejaudina lavonų skaičiai. Žymiai įtaigiau nužudyti vieną asmenį, bet jį nužudyti brutaliai, neįprastai. Tik atvėrus dar vieną Pandoros skrynią, skaitytojas/a liks sužavėtas/a. Tik kraupios, visą pasaulio purvą parodančios knygos yra gerai parduodamos.
Umberto Eco viename savo galantiškame esė moko, kaip ramiai pasiruošti mirčiai. Matai, kaip gali galvoti apie mirtį, net jei esi tikintis, kai žinai, kad tau mirštant nuostabiausi abiejų lyčių jaunuoliai šoka diskotekoje, pamiršdami bet kokį saiką, protingiausi mokslininkai įmena dar neįmintas kosmoso paslaptis, nepaperkami politikai kuria geresnę visuomenę, laikraščiai ir televizija pasiryžta nušviesti tik reikšmingus įvykius, sąmoningi verslininkai siekia, kad jų gaminiai nekenktų aplinkai ir stengiasi atkurti gamtą su švariais šaltiniais, miškingais šlaitais, tyru ir ramiu dangumi, apsaugotu ozono sluoksniu, minkštais debesimis, iš kurių pasipila puikiausi lietūs? Mintis, kad, visiems šiems nuostabiems dalykams nutinkant, tu išeini, būtų nepakenčiama.
Tik pabandyk įsivaizduoti, kad tą akimirką, kai supranti paliekąs šią karalystę, esi tvirtai įsitikinęs, jog pasaulis (penki milijardai būtybių) yra pilnas mulkių, jog mulkiai yra šokantieji diskotekoje, mulkiai yra mokslininkai, manantys, kad įminė kosmoso paslaptis, mulkiai yra politikai, siūlantys panacėją nuo visų mūsų blogybių, mulkiai, užpildantys puslapių puslapius lėkštomis antraeilėmis paskalomis, mulkiais savižudžiai gamintojai, naikinantys planetą. Ar nebūtum laimingas, ramus, patenkintas, kad palieki šią mulkių karalystę?
Štai čia ir aiškėja tokių knygų poreikis. Galbūt šis poreikis išmokti ramiai numirti paaiškina šiuolaikinės literatūros raidos tendencijas. Tai vadovėliai, kaip ramiai numirti. Tai vadovėliai, kuriuos skaitai tam, kad jaustumeis visiškai ramiai, jei kartais tau tektų palikti šią bepročių karalystę. Garsus mentalitetų prancūzas istorikas Philippe Aries teigia, kad mūsų kultūra išstūmė mirtį: mirštantieji miršta vieni tam skirtose ligoninėse, jie yra atskirti nuo šeimos; numirėliai grimuojami, kad nebūtų matomas jų išdavikiškas baltumas. Tačiau jokia kultūra negali išstumti galvojimo apie mirtį. Išvijus per duris, ij sugrįžta per langą. Tad galbūt čia savo nišą randa tokio pobūdžio literatūra. Paradoksaliai skamba. Tačiau visa nūdienos kultūra yra pertekusi paradoksų.
O ar ši knyga ras savo nišą lietuviškoje rinkoje? Juk mes pasaulyje esame vieni pirmųjų pagal savižudžių skaičių.
