Europoje plačiai minimas Berlyno sienos griuvimas, tačiau šiandien menkai kas prisimena Lietuvos indėlį.

Tokią išvadą perša ne mūsų, o Vokietijos istorikai. Štai Aleksanderis von Plato sako, kad Vokietijos susivienijimui didelės įtakos turėjo Sąjūdis. Kodėl?

Jei prisimename tuos laikus, tai tarptautinėje viešojoje erdvėje buvo daug diskutuojama apie tai, kad galbūt reikia paaukoti Baltijos valstybes vardan nuolaidų dėl Vokietijos. Be to, galvota, kad jei jau sovietai nusileidžia Vakarams, tai negalima spausti Michailo Gorbačiovo dėl Baltijos šalių nepriklausomybės, tai tik sukels reakcingų jėgų pasipiktinimą, o M. Gorbačiovas gali būti nuverstas.

Tačiau detali šaltinių analizė rodo, kad buvo visiškai priešingai: Sąjūdis padėjo Vokietijai susivienyti. Visi sovietiniai lyderiai – Gorbačiovo sąjungininkai ir oponentai – buvo per daug užsiėmę Lietuvos siekiu tapti nepriklausoma valstybe, tautybių klausimu ir Sovietų Sąjungos žlugimu. Šios problemos buvo svarbesnėmis nei Vokietijos susivienijimas. Sovietų Sąjungos politbiuras, teigia von Plato, 75 procentus laiko skirdavo šioms problemoms, o Vokietijos klausimui – tik 10 procentų.

Tad mūsų vaidmuo buvo svarbus Vokietijos susivienijimui. O be suvienytos Vokietijos neįmanoma Europos Sąjunga. Tad tam tikra prasme mes prisidėjome prie dabartinės Europos sukūrimo.

Tačiau Berlyno siena dar ilgai žymės randus Europos atmintyje. Net ir nugraiutos sienos ilgai išlieka atmintyje ir gali bet kada iškilti. Anuomet mes troškome išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos ir pasukti Vakarų link. O ar neatrodo, kad šiandiem mes išduodame šias geopolitines orientacijas?

CŽV kalėjimai – ne tema nesibaigiančiam eskalavimui. Čia turėtų būti pasakytos aiškios išvados: buvo ar nebuvo. O ne skleidžiami įtarimai iš aukštų politikų lūpų. CŽV kalėjimų eskalavimas tikrai nepagerins santykių su Jungtinėmis Valstijomis. Juos gali tik pabloginti. O kam mums reikia pyktis su šia galinga šalimi, jei nusprendėme vykdyti pragmatinę politiką. Kur čia pragmatiškumas?

Antra, dėl tokių dalykų kaip pavardžių rašymas baigiame susipykti su kitu svarbiu partneriu – Lenkija. Ši partnerystė buvo kuriama ilgus metus. Mes žinome, kiek daug reikėjo peržengti, norint įveikti senus stereotipus, kurie taip lengvai neištrinami iš visuomenės atminties. Tiltai buvo tiesiami ilgai ir sunkiai, o juos sudeginti galima labai lengvai. Juk ir Lenkijoje pasigirdo mums priešiškų balsų. Štai lenkų europarlamentaras Januszas Wojciechowskis teigia, kad, Lietuvą politiškai reikia atakuoti visuose įmanomuose tarptautiniuose susitikimuose už įstatymų laužymą ir aiškų lenkų mažumos diskriminavimą.

Kaip taikliai „Lietuvos ryte“ pastebėjo Rimvydas Valatka, Konstitucinio Teismas, neleidęs lenkams savo rašmenimis užrašyti savo pavardžių taip ir nedavė jokių nuorodų į Konstituciją. Jis rašo: „Bet bukas, pasakyčiau sovietinis, mūsų valdžios užsispyrimas galiausiai pasieks savo - menka Migracijos departamento problemėlė virs dešimčių tūkstančių mūsų lenkų, valstybės ir dar tarptautine problema“ (http://www.lrytas.lt/-12576999441255709860-p2-suriesim-lenkus-%C4%AF-aplietuvint%C5%B3-pavard%C5%BEi%C5%B3-rag%C4%85.htm).

Tad vietoje savo draugų labai greitai galime turėti abejingus partnerius. Juk tarptautinėje arenoje negali save izoliuoti. Tokia politika labai greitai gali mus nuvesti į Rusijos įtakos orbitą. O gal ir yra jėgų, kurios siekia, kad mūsų visuomenėje būtų sukurti vaizdinius, jog Jungtinės Valstijos yra amoralios, o Lenkija – tik kliaučių beieškanti ir mums daug istorinių skriaudų pridariusi kaimynė. Gal tikimasi, kad tokiu atveju sovietinė praeitis atrodys gražesnė, o Rusija – geriausia Lietuvos draugė. Gal tada mes patys pastatysime ties Lazdijais sieną: už jos bus svetima ir priešiška zona.

Ar tai tikrai gerai Lietuvai? Mūsų istorija rodo, kad plėšomės tarp Rytų ir Vakarų. Gal po žygio į Vakarus, mus vėl nenumaldomai traukia į Rytus? Bet ar reikia tapti istoriniais fatalistais? Vargu, ar pragmatiška santykius su Rusija grįsti pragmatiškumu, o su esamais draugais pyktis vertybiniu pagrindu.

Berlyno sienos griuvimas - tai gera proga prisiminti, už kokias vertybes tada kovojome. O tada mes buvome ir kūrybingi, ir daug ką davėme pasauliui. Ar tai darėme vien tam, kad tuos idealus išduotume po dvidešimties metų?