
Nabašnykas pakavotas, tad metafora "tyliai arba nieko", panašu, visiškai išeina iš rikiuotės. Ypač po Ambasadoriaus Vinkaus kalbos prie kapo, kai, turbūt, stabtelėjome ir, turbūt, susimąstėme, kad anaip tol dar nepasiekėme juodžiausių tautinio paklydimo tyrų, o kvailybės bei tuštybės blevyzgų aruodas pasirodo toli gražu neišsemtas.
Stebėtinai orų ir nuosaikiai subalansuotą požiūrį vienas pirmųjų paskelbė redagtorius Valatka. Tas, ko gero, tapo postūmiu neatsilikti ir kitiems, ypač prie kompanijos prisdėjus Bėgliui, o visų ryškiausiai ėmus žėrėti Prezidentei. Valstybės ir Bažnyčios demaršas išjudino ne vien vanagų nukarksėtą nacionalinio saugumo sampratą, bet ir leido atsiskleisti bukiausiems paklydėliams su vyriausiais patarėjais.
Sulig keikviena vasariška kaitros akimirka, tarsi pūvančio lavono dvokas, pasklido žodžiai ir šauktukai, kableliai ir daugtaškiai: bitai ir lankai... Tik vienas Nušalintasis, ko gero, nusprendė dėtis išmintingu ir ligšiol vaizduoja tylenį, apsiribodamas privačiais samprotavimais Briuselio restoranėliuose. Tačiau ir jam, ilgainiui, jau gali nebeužtekti, nei žodžių, nei išsireiškimų, nes daugeliui nė motais šermenys ir gedulas, todėl pudruoti bezdalai nepaliauja lietis per viešosios erdvės kraštus į privačias širdis bei protus.
Savotišku užkeikimu tapo Česlovo Juršėno netekties dieną įgarsintas palyginimas - "Uola". Kas galėjo nuspėti, ir kas nuspėjęs nusispjovė, kad prireiks ir biblinės paralelės, kai Bažnyčios hierarchai, ko gero, taip pat pasimetę tarp šalutinių sakinių ir slinkties veiksmažodžių, nerado žodžių suprantamai paaiškinti savo sprendimą?!
Reikės ne vienerių metų, kol paaiškės, kokią Bažnyčią, Sektą ar Panteoną lemta suręsti ant paskutinio CK sekretoriaus ir pirmojo tiesiogiai išrinkto ir savoj žemėj iškilmingai, su visomis geriausiomis tautinėmis tradicijomis palaidoti Prezidento - Uolos. Pasimetimas socdemų stovykoje puikiai tinka iliustruoti padėčiai, perfrazuojant, kad Lietuvoje nūnai nebeliko nė vieno autoriteto, kurio griežtas "Cit!" priverstų suklusti dvasios šunkeliais besitūsinančią Tautą...