Pradėti norėtųsi chrestomatine tapusia V. Landsbergio fraze – „Kas galėtų paneigti?“ Žinoma, klaustukas pavadinime ir klausimas rašinio pradžioje – savaime blogas tonas, nes aišku, kad atsakymų čia taip ir nesurasime, o klausimų iškils dar daugiau. Tačiau turime suprasti reikalą iš esmės: ne liaupsinti archetipinius sunkmečio didvyrius, o neužmiršti, kad Kedžio skandalas supurtė teisėjų klaną, sukėlė ant kokų aukščiausius šalies pareigūnus bei sudaro rimtas prielaidas prokuratūros reputacijos sumenkimui.

Karšti komentarai mirga - netyla, jog Drąsių Kedį galimai kažkas „pakišo“, tuo nuslepiant nuo viešumos kažkokią tikrąją, ekstrasensoriškai patikrintą tiesą. Čia, pavyzdžiui, taip pat aiškiai neatsakoma, ar gerai, kad kažkas nušovė pedofilą. Desperacija, bandant Furmanavičiaus žmogžudyste apkaltinti juodąjį saugumą veja į kampą užmiesčio rašeivas. Taigi, kas galėtų paneigti gandus, kad Drąsius Kedys nebuvo pats užverbuotas saugumo?

Puikiai suplanuotas nusikaltimas, nepriekaištingas pasitraukimas ir sėkminga priedanga byloja apie aukštą pasiruošimo lygį. Kai kam rodosi, kad slaptosios tarnybos galėjo ryžtis tokiu akibrokštu šalyje „pataisyti situaciją“ dėl betvarkės, susidariusios teismų sistemoje. Kažkodėl mažai diskutuojama ir apie tai, kad nusikalstamo pasaulio autoritetai šioje byloje pasirodė visiškais nevykėliais. Lygiai taip nesakoma, kad Prezidentei per pirmąjį kadencijos pusmetį tenka spręsti be ne trečio aukšto jėgos struktūrų vado kompetencijos ir lojalumo klausimą.

Toliau – dar gražiau! Neatmeskime, kad Drąsius Kedys ir anksčiau buvo susidūręs su teisėsauga, tad, iškilus „reikalui“ bei susiklosčius aplinkybėms, pats galėjo tapti slaptu agentu. Pikų damos ir kryžių bartukai ant būrėjų stalo antina, kad Kedys gali būti suimtas ir kalinamas, runos byra, kad jau seniai jis gyvena svetima pavarde kažkur užsienyje, o pagirių simptomų šalinimo išdavoje tikimasi kur nors išgirsti išganingą frazę: „tai jis užvertė teisėją“...